Filosofai Jeanas-Paulis SARTRE’AS (1905–1980) ir Simone DE BEAUVOIR (1908–1986), kaip ir jų viduramžių pirmtakai Abelaras ir Eloiza, tapo savo laikmečio simboliu ir viena garsiausių XX amžiaus prancūzų porų. Apie unikalią jų sąjungą, kuri truko pusę amžiaus, tačiau niekada nebuvo susieta santuokos, visada buvo daug kalbama: juodu smerkė, jais stebėjosi, vadino iškrypusiais ir... bandė mėgdžioti.
Kai Jeanas-Paulis bičiuliui pasigyrė, kad Simone sutiko su visomis jo sąlygomis ir jiedu vienas kitam prisiekė amžiną meilę, šis sunkiai galėjo nuslėpti nuostabą. Jam niekaip netilpo galvoje, ką tokio jame galėjo įžvelgti ši išpuikusi gražuolė. Sartre’as, anot jo, buvo atgrasus lyg Kvazimodas: spuoguotu ir asimetrišku veidu, žvairomis akimis, viena išvis nematė, amžinai riebaluotais prie galvos prilipusiais plaukais, dvokiantis tabaku, neaukštas, siaurų pečių, be to – pilvotas.
Sartre’as buvo panelės de Beauvoir kursiokas ir senas mergintojas, protingiausias ir populiariausias jaunuolis jos aplinkoje. Aukštojoje mokykloje aplink charizmatiškąjį aštraus proto ciniką buvo susispietęs gana nemažas studentiškas gerbėjų ir sekėjų būrelis.