Ekoturizmas. Mada ar būtinybė?

Jei statistinio lietuvio (ir ne tik) paklaustume, kur ir kaip jis leidžia atostogas, greičiausiai kas antras pultų pasakoti apie Turkiją, Egiptą, Graikiją... Taip, esame tikri šių šalių žinovai. Tik liūdniausia, kad apsiribojame žiniomis apie viešbučius ir jų aptarnavimo lygį bei keliais padrikai matytais vaizdeliais, kuriuos pasiūlė kelionių agentūra. Tikrasis šalies veidas su autentiška kultūra, realiu gyvenimu ir pačiais nuostabiausiais lankyti vertais perliukais taip ir lieka nepažintas, neprijaukintas.

Galime drąsiai lažintis, kad didžioji dalis Turkijos ar Egipto „žinovų“, besigiriančių šiose šalyse lankęsi ne vieną kartą, nė per nago juodymą nepažįsta šių šalių. Ir priežastis paprasta: jie nesivargina net peržengti savo viešbučio teritorijos. Ginkdiev nesakome, kad tokios kelionės – išskirtinis lietuvių bruožas. Pasyvusis turizmas klesti ir tarp kitų Europos ar JAV piliečių. Tokią kelionių rūšį besirenkantys žmonės turi kuo rimčiausią argumentą: „Aš važiuoju ne išlieti energijos, o pailsėti nuo aktyvios veiklos, atgauti jėgas.“

Atgauti jėgas reikia, tas tiesa, bet, sakykite, kurių galų lėktuvu trenktis tūkstančius kilometrų vien tam, kad tingiai patįsotumėt ant viešbučio sofos, visą dieną besirūpindami tik vienu dalyku: kaip suvalgyti ir išgerti tiek, kad atsipirktų kelialapis „viskas įskaičiuota“. Juk prisikimšti skrandį ir išsimiegoti galima ir per daug nenutolus nuo namų, pavyzdžiui, kaimo turizmo sodybėlėje. A, tiesa, pamiršome dar vieną svarų motyvą, verčiantį sėsti į lėktuvą ir mažų mažiausiai kelias valandas kenčiant nepatogumą belstis į svečius kraštus. Tie kraštai turi puikius paplūdimius. Ir tai yra ne tik šių šalių džiaugsmas ir rūpestis. Tai yra globalinė ekologinė problema...

Turizmas kenkia planetai?

Kasmet apie 800–900 milijonų žmonių dėl žydrųjų paplūdimių, vaizdingų kalnų kurortų ar kitokių malonumą teikiančių objektų išsiruošia į svečias šalis. Žinia, turistai gausiai lankomiems kraštams reiškia pinigus ir ekonominę gerovę. Bet ne tik tai. Juos gabenti naudojamas transportas, oro kondicionieriai viešbučiuose ir kiti komforto dalykai skleidžia į atmosferą didžiulius kiekius teršalų. Statistika byloja, kad net 5 proc. visų klimato atšilimą sukeliančių dujų į atmosferą patenka būtent dėl kelionių (47 proc. lėktuvu, 53 – kitomis transporto priemonėmis). O kur dar daroma didžiulė žala unikaliems gamtos kampeliams. Kur tik įninka būriais lankytis turistai, tas gamtos kampelis, žiūrėk, jau ir pasmerktas suniokojimui. Sugebėjome užsikabaroti taip aukštai, kad šiukšlėmis nusėjome netgi „pasaulio stogu“ vadinamą kalną Everestą... Štai dėl ko žmonijai pravartu atrasti naujas ir kur kas labiau aplinką tausojančias turizmo rūšis. Viena tokių yra ekoturizmas.

Ekoturizmo privalumai

Kuo gi ekoturizmas skiriasi nuo įprastojo? Daugeliu aspektų. Ekoturistas – tai pirmiausia sąmoningas žmogus, jaučiantis atsakomybę už tai, ką ir kokiais kiekiais vartoja, atsakingai ir pagarbiai žiūrintis į svečios kultūros paveldą, prie kurio prisiliečia, tausojantis tos šalies gamtą. Trumpai ir aiškiai kalbant: apie ekologiją galvojantis žmogus po savęs nepaliks šiukšlių krūvų, kaip trofėjaus nesiveš namo iš Raudonosios jūros koralinio rifo išlupto koralo ar nuostabioje Alpių pievelėje su visomis šaknimis išrauto edelveiso. Norėdami tapti ekoturistais pirmiausia turėtume pasirūpinti savo pasaulėžiūros ir dvasios ekologija. Tiesą sakant, prakalbus apie ekokeliautojus pirmiausia prieš akis iškyla vadinamojo „bekpekerio“ (angl. backpacker) vaizdelis. Kitaip tariant, žmogaus su kuprine ant pečių, kuris daugiausia keliauja savomis kojomis, mina dviratį ar važiuoja autostopu, miega palapinėje, pietus verda katiliuke po atviru dangumi ir pan. Štai kur ekologija – pažinti šalį su minimaliomis išlaidomis ir sąnaudomis. Tačiau tikrasis šių laikų ekoturizmas, be abejo, yra kur kas platesnė sąvoka nei „bekpekerių“ judėjimas.

Ekoturizmo principai

Kelionės tikslas. Ekoturistas niekada nekiurksos viešbučiuose. Jis keliaus į atokesnius kampelius, kur galės būti arčiau gamtos, bendrauti su vietos gyventojais ir pažinti jų kultūrą. Tokie keliautojai paprastai nekeliauja su masinį turizmą propaguojančiomis agentūromis. Maršrutus jie susidaro patys arba renkasi išskirtinesnius, ekofilosofiją propaguojančius paslaugų teikėjus. Kai kurie ekoturizmo propaguotojai renkasi tik tam tikras keliones, pavyzdžiui, keliauja po kalnus, tyrinėja negyvenamas vietoves, džiungles, buriuoja ir pan. 

Kelionės vieta. Tikras ekoturistas, išvykęs į kelionę, nesiblaško po gausybę vietovių ir be reikalo neeikvoja kuro. Paprastai apsistoja vienoje vietoje, kurią galima tyrinėti pėsčiomis, ir su ja kuo išsamiau susipažįsta: bendrauja su vietiniais žmonėmis, valgo vietos maistą, domisi tradicijomis, kultūra ir pan. Jei išsiruošia kur toliau, naudojasi dviračiu ar viešuoju transportu (metro, traukiniais).

Šalin prabangą. Ekokeliautojams nerūpi viešbučio žvaigždučių skaičius ir kambaryje esančio kondicionieriaus galingumas. Toks žmogus rinksis ekologiškus gamtai draugiškus viešbučius arba apsistos palapinėje, pas vietos gyventojus ir pan. Kitaip tariant, vengs nereikalingos ir švaistūniškos prabangos.

Parama vietos verslui. Kaip žinia, didžiąją pasaulio verslo dalį valdo milžiniškos korporacijos, tarptautiniai tinklai, visiškai užgožiantys mažus versliukus. Vienas iš ekoturizmo principų – duoti uždirbti ne milžinams, o mažiems gamtai draugišką verslą kuriantiems versliukams. Pavyzdžiui, pietauti keliaujama ne į garsaus tinklo kavinę, o į mažutę vietinio įsteigtą kavinukę. Vaisius, daržoves, sūrį, vyną juk taip smagu pirkti vietos turgelyje ar fermoje, kur gali matyti, kaip produktai auginami ar gaminami, pabendrauti su tikraisiais jų augintojais...

Apie žaliojo turizmo lyderius

Kokios ekoturizmo perspektyvos? Ar ši sritis turi ateitį? Įžvalgūs verslininkai sako, kad turi. Eko viešbučius kuria netgi tokie megatinklai kaip "Hilton". Tiesa, pastaruoju metu tai tapo madinga, tad po ekoturizmo ženklu slypi ir nemažai spekuliacijų. Tačiau žinovai džiaugiasi, kad atsiranda ir tikrųjų nuoširdžių propaguotojų. Ypač žaliosios kelionės propaguojamos Afrikoje, Pietų bei Centrinėje Amerikoje. Tarp lyderių šioje srityje įvardijamos tokios šalys kaip Kenija, Kosta Rika. Pastarojoje vienas po kito dygsta žalieji viešbučiai, lodžijos, steigiamos įvairiausios ekoturizmo paslaugas teikiančios įstaigos, siūlančios aplinkai draugiškais būdais puikiai leisti laiką laukinėje gamtoje ir pan. (apie žaliąjį Kosta Rikos turizmą gausu informacijos šioje svetainėje). Ekologinėms turizmo idėjoms neabejinga ir kita Centrinės Amerikos šalis Meksika. Joje ypač garsėja viešbutis „Centro Ecologico Sian Ka’an“, įsikūręs Karibų jūros pakrantėje. Šis viešbutis siūlo turistams apsigyventi nameliuose, pastatytuose iš natūralių medžiagų, patiekalai čia gaminami iš ekologiškų produktų. Veiksmingai naudojami atsinaujinantys gamtos ištekliai: lietaus vanduo, saulės bei vėjo energija. Pajamos, gaunamos iš turizmo, skiriamos Sian Kaano biosferos rezervatui. Ne mažiau įspūdingas ir Pietų Amerikoje plytinčios Čilės nacionaliniame parke Tores del Painė įgyvendintas projektas „Ecocamp Patagonia“. Šioje ekologiškoje įspūdingos gamtos prieglobstyje įsikūrusioje stovykloje galima apsigyventi nameliuose, sukurtuose pagal jau baigiančių išnykti čiabuvių jurtų pavyzdį. Įdomiausia tai, kad namelių stogai yra stumdomi, tad vakare prigulus galima grožėtis danguje žybsinčiomis žvaigždėmis. Ši stovykla siūlo ir išskirtinių pramogų laukinėje gamtoje.

Įdomu žinoti

„Ekoturizmo“ sąvoka pasaulyje toli gražu ne nauja. Ji pradėta vartoti daugiau nei prieš dvidešimt penkerius metus. Tačiau nuostatai aiškiai apibrėžti buvo tik 2007-ųjų Davoso deklaracijoje, kuria siekta paskatinti pasaulio turizmo bendruomenę kovoti su klimato kaita ir remti skurstančius regionus bei šalis. Europos Sąjungoje ekologiško turizmo plėtrą koordinuoja Savanoriška tausojamojo turizmo plėtros iniciatyva (VISIT), kuri laiduoja ir turizmo ekoženklų patikimumą. Šiais ženklais ženklinami tie turizmo verslo objektai, kurie taupo energiją ir vandenį, rūpinasi atliekomis, organizuoja gamtai draugiškas keliones ar teikia apie jas informaciją.