EKSPERIMENTO „Ar sunku mesti rūkyti“ finalas

Tik prisiminimuose likęs blogas įprotis nugrimzdo praeitin, suteikdamas daug smagių potyrių, geros nuotaikos pliūpsnių, jėgų, o svarbiausia – nepriklausomybę ir galimybę save pažinti iš naujo. Ar dažnai priimame sau iškeltus iššūkius ir laikomės siekiamo tikslo?.. Viktorijos pasiryžimas – puikus įrodymas, kad mesti rūkyti gali ir užkietėję rūkaliai.

Primename:
Eksperimento dalyvė: Viktorija Bankaitė.
Amžius: 25 metai.
Kaip meta rūkyti: pagal Alleno Carro metodą.
Kiek laiko nerūko: mėnesį.

Nors mėnuo be cigaretės neatrodo itin daug, tačiau gera pradžia – pusė darbo. Todėl teiraujamės Viktorijos:

- Prisiminkite, kodėl pradėjote rūkyti?

- Tai prasidėjo mokyklos laikais. Kaip ir kiekvienam paaugliui, rūkymas atrodė madingas, tarsi viena iš komunikacijos priemonių. Be to, norėjosi viską išbandyti. Todėl po pirmo, antro, trečio karto ilgainiui pradėjau rūkyti vis daugiau, pati ėmiau pirkti cigaretes. Taigi, pradėjusi nuo vaikiško pakvailiojimo, dabar turiu dešimties metų rūkymo patirtį.

- Kaip reagavo artimieji, kai sužinojo, kad rūkote, ir kokia jų reakcija dabar, kai atsikratėte cigarečių?

- Be abejo, jie nebuvo sužavėti, tačiau davė man pasirinkimo laisvę ir galimybę persigalvoti. Juk dažniausiai mes norime daryti tai, kas draudžiama, o kas nedraudžiama ir lengvai prieinama, pasidaro nebeįdomu... Deja, tada dar nesusiprotėjau, jog cigaretės gali tapti ilgamečiu įpročiu. O dabar tėvai labai džiaugiasi, kad pagaliau apsisprendžiau mesti rūkyti ir kad cigaretės liko praeityje.

- Gal jūsų iššūkis įkvėpė ir artimuosius pamiršti cigaretes?

- Kadangi mano aplinkoje yra rūkančiųjų, galėčiau pasakyti, kad kiekvienam labai individualiai ateina tas laikas, kai jis apsisprendžia mesti, nes prievarta tikrai nieko nepasieksi. Kai apsispręsi – tuomet pirmyn. Juk aš irgi nenorėjau mesti rūkyti, man patiko rūkymas kaip procesas. Tačiau, išklausiusi kursus, šiuo metu jaučiuosi puikiai. Gal todėl mano pavyzdys paskatino artimuosius pasidomėti metimo rūkyti metodais, pamėginti tai padaryti patiems?.. Jei šie kursai padėjo man, kodėl negali padėti kitiems?!

- Ar dar pagalvojate apie rūkymą?

- Kai kas nors paklausia, pavyzdžiui, kaip sekasi nerūkyti, ar išgirstu kitų su rūkymu susijusių klausimų – tuomet taip, prisimenu, tačiau šiam faktui neteikiu per daug reikšmės. Taip daug lengviau gyventi ir neanalizuoti, neskaičiuoti, kiek dienų, valandų ar minučių nerūkai. Savaime išeina negalvoti ir gyventi ramiai, be cigarečių. Kai pradedi sau užduoti klausimus dėl rūkymo, ilgainiui supranti, kad darai kvailystes, kad puikiai galima apsieiti ir be to.

Visiems rūkantiesiems ir besistengiantiems mesti siūlyčiau ir palinkėčiau į tai pažvelgti kitu kampu, netraktuoti to kaip draudimo, apribojimo. Geriau meskite sau iššūkį, išbandykite, pasistenkite geriau pažinti save ir rasti tinkamą atspirties tašką. Gyventi be cigarečių tikrai yra malonu!

Su Evaldu Žvirbliu – Allen Carr’s Easyway centre, Londone, jį studijavusiu lektoriumi, taip pat darbuotojų asmeninio ir profesinio tobulėjimo programų bendraautoriu, LEAN/6 Sigma ir pokyčių valdymo praktiku – aptariame priežastis, kodėl žmogus įklimpsta į rūkymo liūną.

- Dėl kokių priežasčių žmonės apskritai griebiasi cigaretės? Kodėl jie pradeda rūkyti? Ką dažniausiai pasakoja jūsų seminaruose besilankantys žmonės?

- Apskritai žmones traukia rūkyti, nes nuo vaikystės jiems „plaunamos“ smegenys, kad rūkymas yra romantiškas, suartinantis, atpalaiduojantis ir apskritai malonus dalykas. Tai – melas, kurį rūkaliai vieni kitiems geriau parduoda nei tabako kompanijos, kurioms reklamuoti cigaretę kaip laisvės ar nepriklausomybės simbolį uždrausta. Žinoma, vien šios informacijos maža, kad žmogus sąmoningai prisidegtų cigaretę, tačiau užtektinai, kad, atsiradus progai, pabandytų. Čia veikia katalizatoriai, kurie vėliau neturi nieko bendra su rūkymu, pavyzdžiui, tapimas „kietos“ kompanijos dalimi, įvaizdis, priemonė atsipalaiduoti.

- Sakoma, kad mesti rūkyti lengva, o nepradėti iš naujo – daug sunkiau. Kaip vėl nepradėti rūkyti, kaip save motyvuoti? Juk pasitaiko atvejų, kai po ilgo laiko žmonės vėl griebiasi cigaretės. Kokios emocijos juos užplūsta užtraukus dūmą?

- Mesti rūkyti lengva, nes nereikia nieko daryti, kad neberūkytum, – tiesiog neprisidegti. Sunku yra žinoti, kad rūkymas „padeda“ visais gyvenimo atvejais ir kad šiuo „pagalbininku“ negalite pasinaudoti. Supratus, jog ši „pagalba“ tėra iliuzija, nebereikia daugiau kankintis bandant sau padėti.

Tačiau jei bent dalelytė tikėjimo cigaretės pagalba lieka, ateina momentas, kai vieną dieną dėl per didelio pasitikėjimo savimi ar didelio skausmo mes vis dėlto prisidegame tą vienintelę cigaretę. Tuo metu suvokiame, kad padarėme sau meškos paslaugą ir stresas ne tik nesumažėjo, bet dar ir padidėjo.

Esant tokiam atvejui, kuo greičiau rūkalius nustos savęs gailėjęsis ir imsis konkrečių veiksmų dėl metimo rūkyti, tuo paprasčiau jam bus vėl tapti normaliu nerūkančiuoju.

- Gal galėtumėte iš savo patirties papasakoti, kas labiausiai pasikeičia gyvenime be cigaretės?

- Pats rūkiau daugiau kaip dešimt metų ir nuolat svajojau atsikratyti šio įpročio, tačiau po kiekvieno nevykusio bandymo nusivildavau savimi. Mačiau, kaip degraduoju ir negaliu to kontroliuoti. Kai pagaliau pasiekiau savo svajonę nustoti rūkyti, suvokiau, kad didžiausias džiaugsmas gyvenime – jaustis laisvam ir pasakyti sau ir kitiems: „Valio!!! Aš neberūkau!“

P. S. JI24.lt redakcija nuoširdžiai dėkoja eksperimento dalyvei Viktorijai, kuri mielai sutiko pasidalyti savo patirtimi ir tapo įkvėpimu tiems, kurie dar tik svajoja atsisakyti cigarečių. Linkime jai ir toliau (t. y. visą gyvenimą) mėgautis malonumu gyventi be cigarečių ir norime įteikti simbolinę dovanėlę – The Organic Pharmacy grožio rinkinuką (ekologišką morkų sviesto veido valiklį ir organinės medvilnės servetėlę). Sveikam gyvenimo būdui, gražiai odai ir puikiai nuotaikai!

Drauge su eksperimentu baigiame ir konkursą, kuriame turėjo progos dalyvauti visi, kurie norėtų atsisakyti įpročio rūkyti pagal Allen Carr’s Easyway metodą.

Jūsų dėmesiui, konkurso dalyvių rūkymo istorijos.

I istorija

Mano istorija labai panaši į šiame eksperimente dalyvaujančios Viktorijos. „Užsikabinau“ dar mokykloje būdama šešiolikos metų – tiesiog viename vakarėlyje mane išprovokavo draugai. Jie sakė: „Ką? Dar niekada nebandei rūkyti?! Pamėgink! Geras jausmas.“ Kaip nepamėginsi... Žinote, kai esi tokio amžiaus, draugų kompanija yra viskas. Tąkart mėginome mes trys draugės. Kitos dvi pabandė, bet tuo viskas ir baigėsi, o aš „užsikabinau“. Iš pradžių tai atrodė kaip žaidimas, bet vėliau nė pati nepajutau, kaip įsitraukiau. Galiausiai rūkymas tapo įprasta kasdienybe. Ir taip jau daugiau kaip dešimt metų. Vienu periodu per dieną surūkydavau pakelį cigarečių ir daugiau. Dabar, kiek įmanoma, bandau riboti, bet visiškai mesti niekaip nepavyksta. Kiek kartų bandžiau – ištverdavau ne daugiau kaip savaitę. Nerūkymo metu jausdavausi siaubingai, tapdavau labai nervinga, nieko nesinorėdavo. Galiausiai vėl prisidegdavau cigaretę... Labai norėčiau apsilankyti šiuose kursuose ir įsitikinti, kad ir man dar ne viskas prarasta.

II istorija

Rūkau beveik trisdešimt metų ir apie metimą, turbūt, niekada nebūčiau susimąstęs, jei nesušlubavusi sveikata. Gydytojas aiškiai pasakė: „Arba meti rūkyti, arba nesibaigs geruoju.“ Tada ir ėmiau galvoti apie metimą. Bet kai tiek laiko trauki cigaretę, nėra lengva taip staiga atsisakyti šio įpročio. Kol kas dar ir nebandžiau – vien apie tai pagalvojus, kažkodėl pasidaro neramu. Nežinau, ar pajėgsiu. Gal šie kursai man tikrai įrodytų, kad galiu tai įveikti?

III istorija

Man dar tik aštuoniolika, bet jau penkerius metus nuolat rūkau. Dėl to turėjau daugybę konfliktų su tėvais, tačiau jie manęs neįtikino, kad turėčiau mesti. Eilinį kartą tiesiog susibardavome, ir viskas. Tik dabar pradedu suprasti, kad esu priklausoma ir kaip tai kenkia mano sveikatai. Be to, nebežinau, kaip atsisakyti cigarečių, kai aplink visi draugai rūko. Neįsivaizduoju savęs nerūkančios kompanijoje. Vis dėlto būtų įdomu bent jau pasiklausyti, kas kalbama tuose Allen Carr’s Easyway kursuose.

IV istorija

Rūkyti pradėjau dar mokykloje. Tai buvo vasara, prieš 11-tą klasę. Kadangi keitėsi mokyklos patalpos, reikėjo nedidelio remonto, kurį darė patys mokiniai. Taip jau išėjo, kad norėjau pritapti prie „chebros“. Taigi nejučia ir nesuvokdamas pasekmių, nusipirkau pirmąjį cigarečių pakelį. 11-oje klasėje rūkiau protarpiais, o 12-oje – pakelį per dieną. Tačiau niekada nesukau sau galvos dėl kiekio ir žalos sveikatai.

Po septynerių metų sutikau antrąją pusę, kuri kaip tik tuo metu metė rūkyti. Tad žūtbūt prisireikė ir man. Per draugus rankose atsidūrė Alleno Carro knyga „Lengvas būdas mesti rūkyti“. Ir iš tiesų buvo lengva – po savaitės neberūkiau. Nepaisant to, kad santykiai ilgai netruko, labai džiaugiausi, kad būtent jie mane privertė mesti. Deja, deja, prabėgus trejiems metams, vakarėlyje padauginus alkoholio, užplūdo prisiminimai, aplankė liūdesys ir nusivylimas ir nesusivaldęs prisidegiau tą vienintelę... Jau pusę metų vėl rūkau. Labai jaučiu sveikatos pokyčius: nuolat kosčioju, šąla kojų pirštai, padaugėjo problemų dėl kraujospūdžio. Bandžiau skaityti knygą dar kartą, tačiau neprisiverčiau to padaryti iki galo. Vieną dieną noras būdavo, kitą – nebe. Norėčiau laimėti tą kvietimą į kursus ir dar kartą įsitikinti, kad šis metodas veikia.

V istorija

Man 61-eri, o rūkyti pradėjau studijų metais, apie 1970-uosius. Absoliučiai nerūkiau laukdamasi vaikų, taip pat juos maitindama krūtimi. Nebuvo nė minties apie rūkymą. Augant vaikams irgi nesidemonstruodavau, sutraukdavau vieną kitą cigaretę per pasilinksminimus, šventes. 1996 metais tragiškai žuvo mano vyras, vaikų tėvas. Jis rūkydavo nemažai. Pamenu, kai ryte atsikeldavau ruošti vaikus į mokyklą, jis jau sėdėdavo virtuvėje su puodeliu kavos ir traukdamas dūmelį (man tuo laikotarpiu net bloga pasidarydavo nuo minties užsirūkyti ankstų rytą). Keista, bet po vyro laidotuvių net pati nepastebėjau, kaip atsisėdau į jo vietą – kiekvieną rytą pradedu tuo pačiu, vyrui įprastu, procesu – puodelis kavos ir cigaretė. Taip ir rūkau iki šiol.

Didžiausia mano svajonė – atsikratyti šio bjauraus įpročio. Manau, jei pavyktų, jausčiausi tarsi naujai gimusi. Rūkymą laikau savo didžiausiu minusu, todėl, jei man pavyktų, grįžtų pasitikėjimas savimi, atsikratyčiau nevisavertiškumo komplekso (už rūkymą smerkiu save). Man vis atrodo, kad jei nebūčiau rūkalė, gal ir gyvenimą būčiau kitaip susitvarkiusi, nelikusi viena, juk našle tapau 45 metų ir esu gana elegantiška bei išvaizdi moteris.

Alleno Carro knygą perskaičiau turbūt viena pirmųjų Lietuvoje – atsisiunčiau ją internetu. Beje, knyga buvo rusų kalba. Nežinau, gal skaičiau paviršutiniškai, bet jokio teigiamo efekto nepajutau. Įtariu, kad man reikalinga ne tik specialisto pagalba, bet ir kažkoks žmonių kolektyvas, kad galėčiau siekti „pasveikti“ ir laimėti su kitais „likimo broliais“.

Tad tokia ta mano rūkymo istorija. Be abejo, labai įdomu būtų dalyvauti seminare ir įsitikinti, kad gal vis dėlto nesu tokia beviltiška?

VI istorija

Man 36 metai, rūkau nuo 15 metų. Tikrai noriu mesti rūkyti, bet vis pritrūksta valios. Gal jūsų programa man padėtų tai padaryti? Rūkyti pradėjau vien iš kvailumo.

VII istorija

Mano istorija yra apie mano vaikiną, kuris iš tiesų labai nori mesti rūkyti, tačiau jam vis nepavyksta. Pradėjo rūkyti dar mokydamasis mokykloje, buvo keletą kartų metęs ir ilgesniam laikui, bet vis sugrįždavo prie šio įpročio. Dabar, kai esame kartu, stebiu jo nuolatinę kovą su cigarete. Kiekvieną pirmadienį, gimtadienį ar kokią kitą svarbią dieną jis išmeta žiebtuvėlį ir džiaugiasi, kad iškart jaučiasi geriau. Deja, po kelių dienų vėl griebiasi cigaretės. Jis žiūrėjo filmus, skaitė straipsnius, apie rūkymo žalą žino nuo A iki Z, bet pristinga valios ar užsispyrimo. Be to, ir aplinka neskatina nerūkyti. Manau, jam šis seminaras būtų vienas iš dar nebandytų būdų mesti rūkyti ir galbūt šį kartą pavyktų atsikratyti šio įpročio visam laikui.

VIII istorija

Mano atveju pasiteisino senas geras posakis „Niekada nesakyk niekada“. Buvo laikai, kai pati labai smerkiau rūkančius žmonės, net negalėjau pakęsti rūkalų kvapo. Sakiau, kad nė už ką niekada nerūkysiu, ir niekaip negalėjau suprasti, kaip tie žmonės nesugeba mesti. Juos laikiau paprasčiausiais bevaliais. Bet štai gyvenimas nutarė mane išbandyti – įsimylėjau vaikiną, kuris rūkė kaip kaminas. Ir nutiko keistas dalykas: užuot įtikinusi jį nerūkyti, staiga pati pradėjau! Pamenu, pirmas kartas buvo lyg nekalta atrakcija linksmo vakarėlio įkarštyje. Paskui dar sykį pabandžiau. Dar... Ir štai jau ne vieneri metai pati esu tokia bevalė, kokius seniau laikiau kitus rūkančiuosius. Bandžiau mesti ne kartą ir ne du. Kurį laiką susitvardydavau, bet paskui vėl viskas iš naujo. Tikiuosi, kad šie kursai galėtų būti tas kartas, kuris nemeluoja. Bent jau turiu tokios vilties.

IX istorija

Šiuo metu man 22-eji, netrukus bus 23. Rūkau nuo 15 metų. Kodėl pradėjau? Negaliu dabar tiksliai įvardyti priežasties. Tuo metu tai buvo mados reikalas, visi tai darė. Gal todėl man ir prilipo?.. Iš pradžių tai buvo tik žaidimas, bet nespėjau susivokti, kai pradėjau kasdien pirkti cigaretes. Mesti rūkyti bandžiau ne kartą. Rekordas – apie 1 mėnesį. Tačiau visai tuo nesididžiuoju. Kodėl? Nes po to sykio dvejus metus vėl viskas grįžo į įprastas vėžias. Buvo ankstesnių bandymų, tačiau dar nesėkmingesnių. Kodėl parašiau jums? Labai paprasta. Kadangi išbandžiau daug ir įvairių būdų, bet niekas nepadėjo, daug žinau apie rūkymo žalą, vėžio grėsmę, skausmingą mirtį ir kitus nemalonius dalykus, vis dar teberūkau ir dėl to jaučiuosi beviltiškai... Jau apie trejus metus noriu mesti, tačiau menkiausias bandymas sudūžta prie parduotuvės prekystalio. Todėl pamatęs jūsų straipsnį pamaniau: „Gal tai mano proga? Gal jūs man galite padėti?“ Labai norėčiau tai pabandyti, nes seniai supratau, kad su tuo susitvarkyti man vienam, tai kaip kariui vienam lauke... Lyg ir su ginklu, bet be kulkų.

Eksperimento atgarsis

Pirmiausia noriu pasveikinti, kad pagaliau atsirado Alleno Carro centras Lietuvoje. Mano santykis su šiuo metodu keistas. Bandžiau jį... Deja, nepavyko. Bet turiu tam paaiškinimą. Viskas slypi mano smegeninėje. Didžiausia nesėkmės priežastis, kaip įsivaizduoju, buvo bandymas išversti šią knygelę plačiajai auditorijai, nemokančiai rusų kalbos, nes pirmą variantą radau būtent rusų kalba. Viskas vyko sklandžiai, tačiau versdamas apmąstai kiekvieną frazę, kurią bandai pateikti plačiajai auditorijai. Ir va... čia buvo pagrindinė nesėkmės priežastis.

Tikiu, kad šis metodas gali padėti. Tačiau tam reikia, kad žmogus tiesiog skaitytų knygelę, šventai tikėtų tuo, kas ten rašoma. O man tai nepavyko. Susidūriau su perdėtais palyginimais, išpūstais „faktais“, o kai radau to paties autoriaus kūrinėlius „Lengvas būdas atsikratyti alkoholio“, „Lengvas būdas nevartoti alkoholio“, suveikė tai, kas suveikia nors kiek mąstančiam žmogui... O būtent – tai komercinis projektas. Aš nieko prieš jį neturiu. Duokdie sveikatos ir kad tik žmonėms tai padėtų, tačiau manyje atsirado automatinė atmetimo reakcija!!!!!!!! Dar kartą pabrėšiu – tai tik mano reakcija, bet būtent ji suveikė ir neleido man patikėti tuo, ką skaitau. Rūkau jau daug metų (man 53-eji ir rūkau apie 30 metų) ir puikiai suprantu, kad privalau mesti šį reikalą. Bandžiau netgi hipnozės seansus. Deja...
Sėkmės jums jūsų kilniame siekyje! Labai norėčiau, kad ir man kada nors pavyktų...
Pagarbiai
Gintautas

DOVANA!

Na o baigiant šį eksperimentą, žadėtoji dovana! Žiūrime, kam burtai lemia galimybę apsilankyti Allen Carr’s EasyWay kursuose...

Tai IX istorijos autorius, vardu Manigirdas. Sveikiname! Linkime, kad šis laimėtas kvietimas būtų ne tik naudingas, bet ir lemtingas. :)

Taip pat linkime didžiausios sėkmės ir visiems kitiems, kurie yra kelyje į laisvę nuo cigarečių!

Taip pat skaitykite:

Pirmoji EKSPERIMENTO savaitė

Antroji EKSPERIMENTO savaitė