Viena iš šio pavasario mados tendencijų – ledi įvaizdis ir nuo jo neatsiejamas TVIDAS. Gal kam nors tai naujiena, tik – ne britams. Jie, tvidą vertinantys kaip savo audinį, niekada jo nepamiršta.
Vienintelis toks
Tvidu dabar vadinami visi drobinio pynimo ar melanžinių siūlų audiniai, jį gali imituoti medvilninės prijuostės, plastiko apsiaustai, guminiai botai. Mada sukasi kaip vijurkas, kad elitinė medžiaga būtų ne mitas, o kiekvienam įperkamas daiktas. Tačiau net prašmatniausi pakaitalai niekada neatstos autentiško audinio, nes jis, vadinamas „Harris Tweed®“, yra ginamas autorių teisių ir įstatymų, parlamente priimto akto, ženklą saugančių valdžios organų. Kuo tokia išskirtinė ši medžiaga? Atsakymas paprastas. Harris (Harisas) – ne pavardė, o Šiaurės Škotijos sala, kurios tvidas ginamas kaip kultūrinis paveldas.
Tikrajam tvidui taikomi du pagrindiniai reikalavimai. Pirma, „Harris Tweed®“ turi būti gaminamas Išorinių Hebridų salyne. Antra, kalbant mūsų laikų terminais, audinys privalo atitikti aukštosios mados reikalavimus, kai viskas daroma rankomis, o darbo procesas slepiamas nuo konkurentų. Panaršius „Harris Tweed®“ svetaines galima pamanyti, kad grįžo balanos gadynė: audžiant tvidą draudžiama naudotis elektra ir bet kokia automatika, miegančioji gražuolė vis dar gali įsidurti į pirštą, audėjų stakles išjudina ne mygtukai, o kojomis minami pedalai. Kai tos staklės sugenda, pasitarti kviečiamas kaimynas, nes jokie pašaliniai mechanikai jų neturi matyti.