Erika Umbrasaitė. Metas steigti gundymo mokyklas vyrams

Šiandien kairiųjų pažiūrų dienraštis „Libération” tribūną suteikia žinomai rašytojai, Goncourt’ų prizo 2016 laimėtojai, Leïla Slimani, kurios romanuose netrūksta atviros erotikos ir pavojingų lyčių žaidimų.

Kalbėdama apie vyrų ir moterų teises ji pirmiausia pabrėžia savo teisę į laisvę. Išsakydama savo mintis apie tai L.Slimani pasitelkia itin poetinę kalbą ir vaizdinius.

„Eiti gatve. Važiuoti metro vėlai naktį. Segėti mini sijoną, gilią iškirptę ir aukštakulnius. Vienai šokti viduryje šokių salės. Dažytis be saiko (autorė naudoja labai vaizdingą posakį, mėgiamą prancūzų, – dažytis ryškiai kaip vogtas sunkvežimis – aut. past.). Važiuoti taksi lengvai įkaušus. Atsigulti žolėje pusiau išsirengus. Stabdyti pakeleivingas mašinas. Važiuoti naktiniu autobusu. Keliauti viena. Viena išgerti taurę vyno kavinės terasoje. Bėgti dykuma. Laukti ant suolelio. Gundyti vyrą, tada persigalvoti ir pasitraukti be pasekmių. Būti saugi priemiestinių traukinių minioje. Dirbti naktį. Žindyti kūdikį viešai. Pareikalauti aukštesnio užmokesčio. Šiais gyvenimo momentais, tokiais kasdieniais ir banaliais, aš reikalauju teisės į savo laisvę, ir nenoriu būti trukdoma vyrų teisę į iniciatyva”, – teigia L.Slimani.

Ji, kaip ir daugelis moterų tokiose situacijose norėtų, kad ją tiesiog paliktų ramybėje ir niekas nekomentuotų nei jos krūtų dydžio, nei užpakalio formos, nei apsirengimo, nei elgesio.

Ji, kaip ir daugelis moterų, nori mėgautis vienatve, akimirka ir jaustis saugiai. Rašytoja teigia, jog nepakanka tos vidinės laisvės, kurią mes, moterys, jau seniai turime, ir kurios vedinos išdrįstame elgtis taip, kaip ji prieš tai aprašė – tiesiog būti laisvos. Bet ji reikalauja ir teisės būti laisvai, gyventi ir elgtis laisvai viešumoje.

Rašytoja atšauna „100 moterų kolektyvui” nesanti „maža ir trapi”, todėl jos nereikia ginti. Mat Catherine Deneuve ir kitos „Le Monde” tribūnoje prabilusios moterys teigė, kad #metoo arba prancūziško #balancetonporc (paviešink savo kiaulę) judėjimo sukeltos pasekmės yra pavojingos pačioms moterims, nes visuomenėje kylanti purotoniška moralės banga bando moteris supančioti, padaryti jas amžinomis aukomis, mažomis ir trapiomis, kurias išnaudoja falokratiniai demonai, todėl jas turi visi ginti. Ir dar šios moterys abejojo, ar tikrai visos kiaulės, šiandien siunčiamos į skerdyklą, yra vertos to. Jos teigė, kad prievarta – tai nusikaltimas, bet nevykęs flirtas ar galantiškumas – nei nusikaltimas, nei mačistinė agresija.

L.Slimani atšauna, jog taip, ne visi vyrai kiaulės. Yra ir nuostabių, suprantančių moteris, jų pasaulį, jas gerbiančių ir neperžengenčių ribų. Leila teigia, kad dauguma vyrų šią savaitę kaip tik pabrėžė nepritariantys vyrų teisei į gundymą ir iniciatyvos rodymą, nes jie nebenori būti bendrininkai tų, dėl kurių kaltės moterys nesijaučia sausios gatvėje ir visuomenėje. Autorės nuomone, C.Deneuve ir jos bendraminčių taip ginama laisvė gundyti ir rodyti iniciatyva tėra priedanga, neva, „visi vyrai mes tokie gimstame, kiaulės”.

„Mane supantys vyrai ne tokie. Jie raudonuoja kaskart, kai kas nors mane įžeidžia gatvėje. Jiems gėda už tuos, kurie aštuntą ryto masturbuojasi ir baigia ant mano palto. Už vadovą, kuris duoda suprasti, kam aš skolinga už paaukštinimą. Už dėstytoją, kuris siūlo „une pipe” – atlikti feliaciją ir už tai gauti stažuotę. Vyrai, kurie mane supa yra prieš tokią atsilikusią vyriškumo viziją. Mano sūnus, tikiuosi, bus laisvas vyras. Laisvas vyras, bet ne tas, kurio vyriškumas apsiriboja grobuonies, valdomo nekontroliuojamų impulsų, elgesiu. Tikiuosi jis bus vyras, kuris mokės sugundyti tūkstančiais nuostabių ir žavių būdų, kaip tikri vyrai ir moka", - sako ji.

L.Slimani pabrėžia nesanti auka asmeniškai, bet ji kalba už milijonus moterų, kurios kenčia.

„Aš jaučiu, kaip manyje vibruoja baimė visų tų moterų pasaulio miestų gatvėse, kur jos priverstos eiti nuleista galva. Visų tų, kurios yra persekiojamos, prie kurių priekabiaujama, kurios yra prievartaujamos, įžeidinėjamos, kurioms sakoma, kad čia, viešoje erdvėje, joms ne vieta. Manyje skamba šauksmas tų, kurios priverstos tylėti, jausti gėdą, kurios yra atstumtos šeimos ir išmestos į gatvę, nes yra praradusios garbę. Man skauda už tas moteris, kurios priverstos savo kūnus slėpti po juodais drabužiais ir čadromis, nes kitaip jų kūnai bus kvietimas vyrams veikti. Ar moterys, vaikštančios Kairo, Naujojo Deli, Kasablankos gatvėmis pergyvena dėl to, kad tuoj išnyks gundymas ir galantiškas elgesys su moterimis? Ar jos turi teisę gundyti, rinktis, rodyti iniciatyvą ir kabintis pačios?” - klausia ji.

Leila tikisi, kad ir jos duktė, gyvenanti ne Kaire, o Paryžiuje, galės naktį laisvai vaikščioti gatvėje, segėti mini sijoną ir didžiuotis gilia iškirpte, kad ji viena keliaus aplink pasaulį, kad ji be jokios baimės vidurnaktį važiuos metro net nesusimąstydama, kad tai gali būti pavojinga.

„Pasaulis, kuriame ji gyvens, nebus puritoniškas. Esu įsitikinus, tai bus teisingas pasaulis, kupinas meilės, patiriamų malonumų, gundymo žaidimai bus nuostabūs ir įvairūs. Mes net neįsivaizduojame, kaip bus nuostabu”.

Štai taip dramatiškai lyg iš tribūnos moterų teisių kongrese baigia savo kreipimąsi arabų kilmės prancūzų rašytoja. Dramatiškai, ir kartu poetiškai. Bet ar realiai? Ir kodėl manęs neapleidžia jausmas tai perskaičius, kad ji visus kiaušinius sudėjo į vieną pintinę?

C.Deneuve ir šimtas pareiškimą pasirašiusių moterų kalbėjo ne apie Kairo gatves, o labiau apie Niujorko ir Paryžiaus gatves, kuriose moterys vis dar gali vaikščioti pakelta galva ir vidurdienį, ir vidurnaktį, bet kuriose nepastebimai įsigali CENZŪRA, it kokiame Kaire. Jos, tos senutės moterys iš praeitos eros, tik perspėjo apie galimus suvaržymus, prisidengus padorumu ir morale. Jos nesakė, kad vyrai – eikite į gatves ir graibykite, o mielos moterys – šypsokitės ir džiaukitės, nes tai – aukščiausias galantiškumo ir gundymo laipsnis.

Ir, miela Leila, būkite gera, perduokite prašau dukrai, kad pagal prancūziško gero stiliaus suvokimą, vienu metu arba sijonas, arba iškirptė – jokiu būdu ne abu šie akcentai vienu metu, jei leisite pajuokauti ir nepamanysite, kad tai seksizmas.

Ir ar moterys šiais laikais nekeliauja vienos po pasaulį? Ar aš, kai lipu vidurnaktį į metro, baiminuosi? Berods, ne. Į priemiestinį Paryžiaus traukinį, taip, vidurnaktį ar paryčiais, važiuodama į oro uostą, bijau lipti, ir vyrai bijo lipti, ne tik moterys. Bet vis tiek lipu, ir atlaikau įkyrius dažniausiai arabų ar afrikiečių jaunuolių (nekaltinkite manęs rasizmu, bet traukiniuose kabinėjasi daugiausia jie) žvilgsnius ir pastabas, kartais atsikertu, kartais patyliu, bet netampu traumuota visam gyvenimui. Ir vyrai stovi nuleidę galvas tuose priemiestiniuose traukiniuose – visų rasių vyrai, nes agresoriai – jauni ir pikti, ir kabinėjasi jie prie visų nepaisant lyties, bent jau tai mačiau savo akimis ne kartą.

Tik tvirtai esu įsitikinus, nėra vienos tiesios, savotiškai teisios ir Catherine Deneuve bei jos bendramintės, ir Leila Slimani. Tik ar jos girdi viena kitą??? Ir dar kartą leiskite paklausti, ar mes, moterys, susimąstėme: kam naudingas toks skaldyk ir valdyk metodas, nes dabar jau susiskaldė ne tik vyrai ir moterys, bet ir moterys tarpusavyje.

Aš tikrai manau, kad ir Catherine Deneuve irgi nori vaikščioti Paryžiaus gatvėmis niekieno nekliudoma. Be abejo, ir Catherine svajoja, kad jos bei Marcello Matroianni dukra Chiara galėtų be priekabiavimų grįžti namo naktiniu metro, o jos anūkė išmaišytų visą pasaulį ir jai negrėstų joks pavojus. Ir kada nors galbūt taip ir bus. Bet, mano galva, tai labiau karas su nusikalstamumu ir tik keliolika procentų – švietėjiška misija apie tikrojo, ne mačistinio ar seksistinio, o pozityvaus vyriškumo suvokimą XXI amžiuje.

Ir pasaulis netaps idealus it mostelėjus burtų lazdele nei todėl, kad mes visos tapsime #metoo, nei todėl, kad ir toliau ginsime vyrų teisę į flirtą. Ir tikrai nemanau, kad kai C.Deneuve gynė vyrų teisę gundyti, ji kalbėjo apie spermą ant L.Slimani palto atštuntą valandą ryto – čia ne flirtas, čia nusikaltimas. Tą „100 moterų kolektyvas” savo pareiškime ir pabrėžė – atskirkime nevykusi flirtą nuo prievartos, kuri yra neabejotinas nusikaltimas.

Nenoriu palaikyti nei vienos, nei kitos pusės, noriu tiesiog objektyviai pateikti informaciją ir kuo daugiau faktų, kad jūs patys galėtumėte susidaryti savo nuomonę šią tema.

Kai kas mane šioje temoje jaudina ir skaudina labiau, nei nevykęs vyrų flirtas ar išsvajoto pasaulio pagal Leilą ir realaus pasaulio netobulumas. Tai faktas, kad mes, moterys, negirdime viena kitos ir net įžeidinėjame viena kitą. C.Deneuve ir jos bendramintės tiesiog bandė perspėti, kad šiais politinio korektiškumo laikais jau net negalima kitokios nuomonės pasakyti, nerizikuojant, kad būsi apšauktas išdaviku (ji aišku net nesitikėjo, kad ją vėliau ir nieko nepasiekusia senute dar viešai apšauks).

Man neskanu, kad jaunesnė karta kaltina vyresnės kartos moteris, neva šios nieko neišmano apie šiuolaikinės moters laisves ir norus. Vakar tiek skaitytojų komentaruose, tiek rimtoje pasaulinėje spaudoje pasigirdo frazės, „ką jos išmano, tos tekstą pasirašiusios moterys, juk joms jau šešiasdešimt-septyniasdešimt metų ir jų pasiekimai jau praeityje, jų pasaulio įsivaizdavimas pasenęs”. Atsiprašau, mes čia lyg giname moteris nuo seksizmo, o diskriminacija dėl amžiaus čia kaip, viskas OK, norėjosi man jau vakar klausti?

Beje, man pačiai buvo atradimas, sužinojus, kaipgi tas „100 moterų kolektyvas” sumanė parašyti kreipimąsi-perspėjimą dėl įsigalinčios puritoniškos moralės bei cenzūros, agituojantį ginti vyrų teisę „importuner” – gundyti ir aktyviai „kabinti” moteris.

Pasirodo, viskas kilo vienos diskusijos redakcijoje metu. Skandalingai erotiškos, gal net ir pornografinės knygos „Catherine M. seksualinis gyvenimas” autorė intelektualė, ir, be abejonės ir su visa pagarba, nimfomanė Catherine Millet suabejojo, kad šiais laikais jos knyga nebegalėtų būti spausdinama nepaminint kaip jos romano herojės moterys buvo labai traumuotos visų knygoje aprašomų seksualinių patirčių. Daugiau apie patį kūrinį ir pašėlusią Catherine Millet rašau ir savo knygoje „Prancūzija mon amour”, bet geriausia būtų perskaityti patį jos opus magnum eroticus. Naujo kažko apie seksą ir erotiką gal ir nesužinosite, bet pasimėgausite gerai parašytu tikru literatūriniu kūriniu, tikrai ne šablonais alsuojančiu „Fifty shades of Grey”.

Taigi, diskutuodamos apie C.Millet ir jos herojų erotinius nuotykius bei post trauminį sindromą moterys susimąstė, iš kur gi visgi kilo „tokia patyliukais įsigalinti meno cenzūra ir tas moralinės panikos vėjas, dabar siautėjantis visuomenėje”. Pasak jų, viso šito šaknys slypi Amerikos Prezidento Trumpo frazėje, ištartoje rinkiminės kampanijos metu: „Kai tu esi žvaigždė, moterys tau leidžia viską. Tu darai ką nori, tu net gali pačiupti jas už „katytės”, intymios vietos”.

Ir kažkodėl #metoo judėjimą pagimdžiusioje šalyje po tokios frazės šis vyras buvo ne užmėtytas supuvusiais kiaušiniais, purvinomis kojinėmis, skylėtais apatiniais ar dar nežinia kuo, o išrinktas šalies vadovu?

Ar apie tokią vyrų laisvę gundyti kalbėjo C. Deneuve ir kitos jos bendramintės bei bendraamžės? Manau, kad ne. Tai jas ir paskatino pasirašyti skandą pasaulyje sukėlusį „Le Monde” pareiškimą.

Nebūkime naivios, moterys, ir tiesiog išgirskime viena kitą, vietoj to, kad kapotumėmės it vištos vištidėje, kai tuo metu Trumpas ir kiti gaidžiai, kiaulės ar kas ten iš G.Orvelą primenančio „Gyvūnų ūkio” laimi, o tikrų vyrų mes ieškome su žiburiu ir, kaip visada, – nerandame.

Ir dar, visur pasaulyje pilna mokyklėlių moterims „Kaip sugundyti vyrus”. Bet gal būtų tiesiog paprasčiau, užuot mums, moterims, kovojant tarpusavyje ar leisti vyrams gundyti, ar ne, ir kas iš tiesų yra gundymas, imti ir įsteigti mokyklas ar parašyti kokį vadovėlį, kuriose vyrai būtų mokomi gundymo meno ir išmoktų flirtuoti apsukdami mums galvas, bet nenusukdami jų ar kitaip netraumuodami.

Make love, not war – svarbiausia, nepamirškime šito šūkio.

Daugiau rašytojos Erikos Umbrasaitės įrašų rasite čia:

https://asmyliuprancuzija.wordpress.com/2017/07/12/storos-ir-nelabai-prancuziskos-vestuves/