Aristokratiškos ir prasčiokiškos vestuvės Prancūzijoje – ten gyvenančios rašytojos Erikos Umbrasaitės žvilgsnis

Beje, net jeigu neišmanote aristokratų ir buržua slaptų kodų, juos atskirti gana paprasta – jie ir jų vaikai tiesiog išsiskiria iš minios ne tik geromis manieromis, kuklia, kokybiška apranga, bet net, sakyčiau, ir bruožais. Aš, kaip stebėtoja iš šalies, pasakyčiau, kad net jų veidai kažkokie kitokie – atrodo lyg nužengę iš senovinių graviūrų ar kino filmų apie muškietininką d’Artagnaną. Visgi „noblesse oblige” kilmė įpareigoja, kaip juokaudami mėgsta sakyti prancūzai. Apie tai, kaip ir kodėl jų veidai atskleidžia, ant kurio hierarchijos laiptelio pavyko užsiropšti, papasakosiu kiek vėliau. O dabar pakalbėkime apie (ne)buržuazinę meilę…

Kelis kartus per galerijos langą teko stebėti senų buržua šeimų iš Paryžiaus vestuves – iš tiesų atrodė, kaip scena iš filmo apie aristokratus. Visus kartus ceremonija ir svečiai išsiskyrė aristokratišku paprastumu, iškilmingumu ir neiššaukiančia prabanga.

Jaunikis ir jo svita dėvėjo tamsiai pilkus arba juodus vestuvinius frakus – vadinamus „queue de pie” - šarkos uodega, o jų galvas puošė cilindrai. Jaunoji – detalėmis neperkrautą, išgrynintą, įspūdingą suknelę ir ilgesnį arba trumpesnį iš šeimos paveldėtą nuometą.

Garbės pulko damos buvo pasipuošusios stilingomis trumpomis pastelinių spalvų suknelėmis, o dauguma likusių moterų vilkėjo arba klasikines juodas, mėlynas, pilkas ar raudonas mažytes suknytes „á la français” arba iš ties spalvingą ryškų, ekstravagantišką, stilingą drabužį.

Ponių galvas ne tik nuo saulės, bet ir pagal tradiciją dengė išradingos nedidelės skrybėlaitės ar galvos aksesuarai su plunksnomis ar gėlėmis.

Laukdama ceremonijos pradžios gal šimto žmonių minia šurmuliavo bažnyčios prieangyje, bet labai tyliai – atrodė, kad svečiai stengėsi elgtis kiek įmanoma santūriau, tarsi bijotų išblaškyti šios meilės šventės akimirkos sakralumą ir taurų džiugesį.

Mišios truko daugiau nei pusantros valandos – šios šeimos laikosi griežtų katalikiškų tradicijų per šventes, iškilmes ir ceremonijas, net jei ir nėra aktyviai praktikuojančios kasdien. Katalikišką išsilavinimą vaikai įgyja dar šeimoje, o vėliau ir privačiose mokyklose.

Taigi po mišių prasidėjus tuoktuvių ritualui, bažnyčioje suskambo gyvai atliekama klasikinė muzika, o „Ave Maria” kažkas iš samdytų linksmintojų ar svečių sudainavo taip dieviškai, jog akimirką man pasivaideno – Maria Calas prisikėlė ir nužengė į švento Felicijaus bažnyčią Issigeace.

Šeima tapusiems jauniesiems išėjus pro arkines šventovės duris minia jau nebeslėpė savo džiaugsmo, sveikino, bučiavo, juokėsi ir lydėjo įsimylėjėlius į senovinius XX amžiaus pradžios automobilius, puoštus gyvomis baltomis gėlėmis. Paprastai apsnūdusio provincijos miestelio aikštėje vykusią džiaugsmo ir meilės simfoniją filmavo dronais, kurie zujo aplink pilku skalūnu dengtus švento Felicijaus bokštelius it kregždės karštą dieną.

Vėliau jaunavedžių ir svečių laukė neoficiali ir pati linksmiausia vestuvių dalis gretimų pilių pievelėse ir menėse. Beje, pagal prancūziškas tradicijas vestuvių puota būna skirtoma į dvi dalis. Pirmiausia didžiajai masei vestuvių ceremonijoje dalyvavusių svečių ir sveikintojų, tolimesnių draugų ratui surengiamas trumpas ir kuklus priėmimas – „vin d’honeur” – garbės vynas. Jis trunka valandą, daugių daugiausiai dvi ir rengiamas kitoje vietoje nei šventinė vestuvių vakarienė – taip išvengiama nemalonios akimirkos, kai vieni svečiai, pasimėgavę kukliais užkandžiai ir kokteiliu ar aperityvu, yra išprašomi, o jų vietą užima kiti. „Vin d’honeur” tradicija suteikia progą padėkoti visiems, kurie dalinosi su jumis džiaugsmus, o į šventinę vakarienę pakviesti tik pačius brangiausius ir artimiausius – taip niekas, tikėtina, nelieka įžeistas.

Kai prie altoriaus žengia „ploucs” arba „racailles” – taip vadinami prasčiokai, mažiau pasiturintys (bet nebūtinai, kartais jų skonio ir finansinių galimybių balansas būna sutrikęs ne dėl lėšų trūkumo, bet dėl kažkokių mistinių man iki šiol neaiškių priežasčių), neišsilavinę proletariato atstovai, gali net užsimerkęs atspėti. Beje, būtent su šiais žmonėmis buržuazijos atstovai ir bijo būti sutapatinti – ne dėl skirtingų finansinių galimybių, o dėl vertybių ir kitų dalykų, kurie tuoj jums ir atsiskleis, jei dar nepabodo skaityti.

Pirmiausia juos išgirsti. Isteriškai mašinų garso signalai paskelbia nuotakos arba jaunojo atvykimą, iš bažnyčios kolonėlių žviegte žviegia Adele arba Celine Dion. Ir visai nesvarbu, kad jos dainuoja apie skausmingą išsiskyrimą ir amžinai prarastą meilę. Svečiai mindžikuoja, šūkauja ir garsiu juoku bei kalba reiškia savo džiugesį. Minia stoviniuoja tiesiai priešais bažnyčią, o kai kurie taip ištroškęs, kad čia pat geria alų iš butelių, atsinešę jį iš gretimų kavinukių.

Nuotaka, pasikėlusi veliumą rūko ir meta nuorūką čia pat po kojomis, beveik ant bažnyčios slenksčio, per kurį tuoj žengs pasitikti likimo.

Prancūzai jaunikiai ir pabroliai, nė žodžio nesuprantantys angliškai, todėl jų negąsdina dainininkių pranašaujama liūdna meilės baigtis. Pasidabinę blizgančiais it skumbrė kostiumais jie iškilmingai žengia į bažnyčią dar būdami viengungiais. O netrukus jau ištipena susikibę už parankės su savo gyvenimo moterimis, kurių beveik nematyti iš po suknelės-torto mezginių ir laku nupurkštų garbanų.

Jaunųjų svita pašėlsta iš laimės ir ima dar garsiau šaukti – Adelės raudos dėl prarastos meilės beveik nebegirdėti.

Beje, vestuvių svečiai akina spalvų ir formų įvairove. Vyrukai ir jaunųjų tėvai su tais pačiais silkės ar skumbrės žvilgėjimą imituojančiais, neretai per dideliais, kartą-du per metus dėvimais kostiumais – į vestuves, bet dažniau į tetulės laidotuves. Jaunosios draugės žiba žvynais, fluorescencinėmis arba ciklameninėmis suknelėmis.

Nors pusė svitos iš tos rūšies prancūzių, kurios sėkmingai storėja ar bent turi tam polinkį, kažkodėl joms atrodo: kuo ryškesnė suknelė, tuo mažiau išraiškingo kūno ji turi dengti. O modelis privalo būti toks originalus ir iš koto verčiantis, kad net nepatogus: todėl suknelę reikia nuolat tampyti žemyn, kad neužliptų per aukštai, arba aukštyn, kad nenutiktų kaip Madonnai ant scenos. Bet grožis reikalauja aukų, sutikite.

Ir be abejo, batai. Kiekviena prancūzė su motinos pienu įsiurbia mintį, kad batai tave padaro moterimi – tai svarbiausias aksesuaras, kuris gali pakeisti viską. Ir be abejo, visos žino, kad neaukštakulniai batai – tai beveik kaip moteris be ateities.

O jaunosios draugės supranta: norint sublizgėti vestuvėse batai turi būti kuo aukštesne pakulne. Visai nesvarbu, kad eini sulinkusi per kelius ar palinkusi į priekį, tarsi kokia Atlanto vėjų nugairinta pušelė – ir vėl tos aukos ant estetikos aukuro, bet jau sutarėm – tai šventa ir neginčytina. Pageidautina, kad taip aukotumeisi ir rizikuotum su išnarinta čiurna atsidurti žavaus ortopedo rankose dėl „fake Louboutin” (netikro Louboutin) raudonu padu. Bet nenuvertinkime taip šių netikrų prabangą ir aukštą klasę simbolizuojančių pėdų puošmenų ir žalotojų. Kas žino, gal tai kokia užmaskuota gudrių provincijos prancūzaičių strategija: kol mielas gydytojas savo buržua rankytėmis glostys jos ištinusią čiurną ir tikrins ar nėra lūžių, mergina apsuks jam galvą taip, kad jai nušvis bent menkutė galimybė užsiropšti ant kito hierarchijos laiptelio šitoj konservatyvioj, sumautoj šalyje, kur visuomenės usiskirstymas klasėmis net gausiai demokratijos pudra maskuojant vis tiek yra ryškus ir akivaizdus.

Tiesa, galimybė ištekėti už buržua atstovo kaimo mergaitei yra proporcingai maža aštriam fiziniam skausmui, patiriamam tą akimirką, kai virstama iš netikrų „Louboutin” aukštumų ir trekšteli čiurna. Galbūt net visai neįžiūrima – katės nesiporuoja su pelėmis, o buržua neveda „ploucs”. Kaip sakė viename sename filme žavusis Yvas Montandas: „Aš įsimylėjęs, bet visgi ne aklas”. Na, nebent visiškai išprotėja nuo meilės. Bet viena, kokia nauda iš bepročio? O antra, šios rūšies beprotybė, kaip ir pati meilė, turi savybę greitai praeiti.

Jaunosios mama bando prisitaikyti prie geriausių „chic français” tradicijų ir todėl atrodo it priplota ūmėdė su sintetine raudona skrybėle, iš po kurios jos beveik nesimato. Norėdama įžiūrėti, kas vyksta aplink, ji turi užversti galvą – nes per plačius skrybėlės kraštus nieko nemato.

Jaunikio mama bando neatsilikti pasipuošusi ryškiai oranžine skrybėle su milžiniškomis plunksnomis. Abiejų įsimylėjėlių tėvams drauge su naująja šeima bandant nusifotografuoti bendrai nuotraukai, nelemtos plunksnos vos neuždusina ponios sutuoktinio – jai besiplaikstant ir diriguojant kaip turi visi stovėti nuotraukoje, vėjyje plazdančios plunksnos arba iki čiaudulio kutena sutuoktinio nosį, arba daužo jam per veidą.

Jeigu jums atrodo, kad tyčiojuosi iš meilės šventės dalyvių, paklauskite prancūzų, netgi tų pačių „ploucs” ir „racailles”, ką jie mislija apie šių žmonių aprangą ir elgesį. Kone žodis žodin išgirsite tai, ką ir jums galbūt persūdydama kiek sarkazmu bandau papasakoti.

Tai – vulgari, brangiai kainuojanti beskonybės šventė, juolab, didelė tikimybė, galinti pasibaigti skyrybomis. O žodis vulgarus tiems prancūzams, kuriais mes taip žavimis, prilygsta mirties nuosprendžiui – geriau jau paspringti šampanu ir mirti, nei būti pavadintu vulgariu. Todėl burgeois taip bijo susitapatinti su „les ploucs”. Deja, kartais pavyksta, o kartais – ne.

Prancūzijoje per vestuves galioja įprotis apiberti jaunuosius ryžiais arba rožių žiedlapiais – taip linkima sėkmės ir klestėjimo naujai šeimai.

Bet keičiasi laikai, keičiasi papročiai – jei aukštesnio visuomenės sluoksnio jaunieji vis dar paskęsta tradiciniuose ryžiuose ar rožėse, „les ploucs” parodo fantaziją – apipila jaunuosius dirbtiniais sintetinių rožių žiedlapiais arba blizgančiais popieriukais. Savivaldybės darbuotojams, atsakingiems už gatvių švarą, po to prireikia kokių trijų dienų, kad sušluotų ir išrankiotų iš suktų Issigeaco gatvelių vėjo išnešiotas neekologiškas svetimos meilės apraiškas.

Knygos „Moteris katė ir jaunas mėnulis“ autorės Erikos Umbrasaitės įrašų rasite čia:

https://asmyliuprancuzija.wordpress.com/2017/07/12/storos-ir-nelabai-prancuziskos-vestuves/