Vaikštinėju po Neapolį ir negaliu atsistebėti. Nutrūktgalviai chaotiški neapoliečiai gyvena taip, tarsi virš jų galvų nuolat skambėtų memento mori leitmotyvas – prisimink, kad mirsi. Ir net XXI amžiuje jie yra linkę į mistiką bei piratų laikų ritualus primenantį mirties kultą.
Galbūt todėl Santa Maria del Purgatorio bažnyčios prieigą puošiančios bronzinės kaukolės nuzulintos tikinčiųjų iki blizgesio – paglosčius šį mirties simbolį, tikimasi nubaidyti nesėkmes. Galbūt todėl ant kiekvieno Neapolio kampo išmėtyti įvairaus dydžio bei meninio lygio altorėliai ir prie jų persižegnoti bei prašyti apsaugos nors sekundei stabteli kone kas antras neapolietis – ir elegantiškas ponas su skrybėle, ir namų šeimininkė su daržovių krepšiais, ir nelabai legaliais dalykais užsiimantis vaikinas su treningais bei piršto storio auksine grandinėle su masyviu nukryžiuotoju, kabančia ant jaučio sprandą primenančio tvirto mušeikos kaklo...
Nenuostabu, nes mirtis visada šalia. Atrodo, Neapolio žmonės gimę ne vaikščioti, o greitai ir vikriai skraidyti motoroleriais siaurų gatvelių raizgalynėje. Čia šalmai nėra labai populiarūs, o jei ir dėvimi, labiau kaip stiliaus detalė nei apsauga – niekada nesegami.
Bisogno di guardare (reikia žiūrėti), – žaviai nusišypso motorolerio vairuotojas, kai vos nepartrenkia manęs, išėjusios iš Fontanelle kapinių ir vis dar ištiktos pagarbaus šoko. Nenuostabu, ištrūkus iš tokios memento mori vietos jaučiuosi kiek keistai, nežemiškai ir pamirštu dairytis. Mea culpa – nepagalvoju, galbūt mirtis irgi sėlina mano pėdsakais.
Šiose kapinėse-oloje čia pat ant žemės viešai „ilsisi“ tūkstančių nežinomųjų kaukolės ir kaulai. Kai kurios jų nublizgintos iki švytėjimo, apdėtos monetomis, gėlėmis, vaikiškais žaislais, papuošalais, kažkokiais amuletais, padėkos rašteliais, padėtos į keistus namukus... Neapoliečiai jau kelis šimtmečius išpažįsta mirties kultą – prašo užtarimo šių nežinomųjų, buvusių maro aukų ar tiesiog skurdžių, kurie gyvenime neturėjo nieko arba prarado viską, bet amžinybėje galbūt turi galių užtarti mus, žemišku gyvenimu besidžiaugiančius ar besiskundžiančius.
Neapoliečiai taip įsijautė, kad dar visai neseniai prisijaukindavo ir pasisavindavo kokią kaukolę – kalbėdavo su ja, atnašaudavo jai aukas, suteikdavo vardą, o įvykus maldaujamam stebuklui slapčia parnešdavo nuo glostymo nublizgintą kaukolę atgal į kapines.
Buvau nelabai atidi ir todėl, kad ištrūkusi iš mirties karalystės viena akimi telefone skaičiau laviną sveikinimų gimtadienio proga. Štai parašė geras draugas, bet kaip tingiu dabar rašyti, o atsakyti tiesiog trumpai formaliai nenoriu. Parašysiu rytoj...
Deja, rytojus išaušta ne visiems, buvau apie tai pamiršusi. Kelios dienos po Neapolio netikėtai atsiduriu kitoje šalyje, mieste, apie kurį niekada nesvajojau, bet esu priversta dėl artimo nelaimės į jį vykti... Po kelių valandų budėjimo prie nejudančio kūno, po daktarų paguodos žodžių pranešus, kad beveik nebėra vilties, išeinu iš ligoninės, patenku į senamiestį... Ir kokia likimo ironija: ten vidury nakties žmonės gyvena, džiaugiasi, šoka rateliu, griežia smuiku, myli ir primena – gyvenimą reikia gyventi ir mylėti kasdien.
Bažnyčios varpai muša vidurnaktį ir aš prisimenu senuką Hemą, kuris išmintingai pataria neklausti, kam skambina varpai... Nes jie visada skambina kažkam, net jei ir ne tau... Todėl stebėdama tą svetimą gyvenimo džiaugsmą prisiekiu gyventi kaip neapoliečiai – prisijaukinti mirtį iš tiesų perpratus memento mori, konstruoti gyvenimą įsiklausius į nenuspėjamos, nuolat aplink besisukiojančios damos su gobtuvu žingsnius, pavyzdžiui, nieko nebeatidėlioti.