Tiek Lietuvoje, tiek užsienyje ne vienas darbuotojų atrankos specialistas yra pastebėjęs, kad darbo pokalbio metu paklausti, kokia yra jų blogiausia savybė, kandidatai dažniausiai koketiškai atsidūsta: perfekcionizmas. Ir nors iš tiesų didžiuojamasi šia savybe, ji turi ir tamsiųjų pusių.
Žvelgiant tik į paviršių, perfekcionistai atrodo tiesiog tobuli – jie ir patys gerai atrodo, ir viską atlieka gerai, ir juos supa tokie pat žmonės, nes perfekcionistai kelia aukštus reikalavimus tiek sau, tiek aplinkiniams. Tačiau pažvelgus giliau galima pastebėti, kad tokius žmones gali kankinti nerimas, baimė ar net depresija, nes nuolatinis tobulumo siekimas turi savo kainą.
„Health.com“ pakalbinta klinikinės psichologijos profesorė Patricia DiBartolo iš JAV teigia, kad perfekcionizmas gali būti ir sveikas asmenybės bruožas. Perfekcionistai gali būti motyvuoti, organizuoti, jie siekia tobulumo, tačiau geba pripažinti savo klaidas ir su tuo susitaikyti.
O kokie yra perdėti perfekcionistai?
Smarkus atidėliojimas
Perdėti perfekcionistai taip jaudinasi, kad būtų tobuli ir viską atliktų nepriekaištingai, jog baimė juos beveik suparalyžiuoja.
Kaip pastebi P.DiBartolo, smarkiai pažengę perfekcionistai taip jaudinasi, kad būtų tobuli ir viską atliktų nepriekaištingai, jog baimė juos beveik suparalyžiuoja. Kad ir ką jie sukurtų, jiems atrodo nepakankamai gerai, todėl viskas baigiama paskutinę minutę, o darbai atidėliojami, kiek tik įmanoma.
Esmė ta, kad standartai, kuriuos perfekcionistai nusistato, yra tiesiog per aukšti. Ir jei jų neįgyvendina, perfekcionistai nežengia kito žingsnio. Jie gali tiesiog sustoti.
Socialinė aplinka kelia nerimą
Jeigu reikia susipažinti su naujais žmonėmis, viešai kalbėti ar kažką pristatyti, perdėti perfekcionistai jaučia ne jaudulį, o smarkų nerimą. Profesorės teigimu, tokie žmonės stengiasi nebūti dėmesio centre, jei juos supa daug žmonių, nes bijo, kad jei kažką padarys ne taip, aplinkiniai pagalvos, kad jie yra kvaili ar buki.
Jeigu nerimaujate bendraudami su aplinkiniais ir patys kritikuojate kiekvieną savo žingsnį, labai gali būti, kad esate perdėti perfekcionistai.
Baimė išbandyti ką nors nauja
Naujovės perfekcionistams gali kelti baimę – dėl to, kad to, ko jie dar nemoka, nepadarys pakankamai gerai. Tiksliau, jie išvis nežino, kaip tai padarys. O kas, jei susimausiu, – svarsto perfekcionistai, todėl sugalvoja įvairiausių priežasčių, kodėl turėtų to ar ano nedaryti. Ir net patys tuo tiki.
Perfekcionistai nori jau iškart viską daryti gerai, o jei tuo nekvepia, verčiau atsisakys naujos treniruotės rūšies, kalbos kursų ar pan. Bėda ta, kad taip prarandama galimybė plačiau pažinti pasaulį, išmokti, patirti.
Baimė pripažinti savo trūkumus
Jeigu kažkurioje srityje (o tai būdinga absoliučiai visai žmonijai) jums nesiseka ir dėl to smarkiai išgyvenate, gal net galvojate, jog esate nevykėliai, jūsų perfekcionizmas peržengė ribą. Tai reiškia, kad net patys sau negebate pripažinti, jog esate su trūkumais. Ne nevykėliai, o tiesiog tokie, kurie ne viską šiame gyvenime moka. Normalūs žmonės.
Perfekcionistai taip pat gali būti linkę nutylėti (nuslėpti) savo trūkumus, nepasakoti kitiems, kad kažkas nesiseka, kad suklydo, nes nori, jog aplinkiniai galvotų, kad jiems viskas tobulai sekasi. O juk tobulumo iš jūsų tikisi nebent tik tokie patys perdėti perfekcionistai.
Kaip teigia P.DiBartolo, nėra poreikio būti tobuliems, nes niekas negali pasiekti tikrojo perfekcionizmo, todėl reikia eksperimentuoti, klysti ir iš pamatų supurtyti savo vertybes.