Tomas Venclova – Esu alergiškas propagandai ir melui

Tomas Venclova / Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka
Tomas Venclova / Algimanto Aleksandravičiaus nuotrauka
Jūratė RAŽKOVSKYTĖ
Šaltinis: Žmonės
A
A

Nuo pusės trijų ligi ketvirtos juos beveik kasdien galima sutikti vaikštinėjančius po Vilnių. Vertėjas, poetas, profesorius Tomas VENCLOVA su žmona aktore ir rašytoja Tatjana Milovidova-Venclova vis dar atranda kokią nematytą kertę, kiemelį ar užkaborį. Vilnius juos tebežavi kaip ir prieš penkis dešimtmečius, kai pirmą kartą čia susitiko. Po keturiasdešimties Amerikoje nugyventų metų profesorius neatsispyrė Lietuvos traukai ir grįžo į tėvynę. Dažnai net susimąsto: kas būtų atsitikę, jei 1977-aisiais nebūtų emigravęs į JAV?

Nuo 2019 metų gyvenate Lietuvoje. Kas jus su žmona paskatino ryžtis tokioms permainoms?

Lietuvoje kasmet lankiausi nuo pat nepriklausomybės atgavimo ir netgi kiek anksčiau. Man kažkaip net nebūdavo aišku, kuriame krašte iš tikrųjų gyvenu – JAV ar tėvynėje. Jeilyje turėjau vadinamąjį Full Professor statusą – nuolatinę sutartį, jos nutraukti universitetas negalėjo, nebent būčiau padaręs rimtą nusikaltimą. Kitas Full Professor pranašumas – pensininku gali tapti, kada pats panorėsi.

Kai kurie dėsto vos ne ligi šimto metų, netgi praradę pajėgumą. Bet sulaukęs septyniasdešimt penkerių nusprendžiau, kad užteks. Jėgų dar turėjau (net dabar tebeturiu), tačiau linkau labiau atsidėti literatūriniams ir asmeniniams reikalams, o pensiją užsitikrinau pakankamą. Taigi 2012 metais virtau vadinamuoju Professor Emeritus. Tai tebėra akademinis statusas: galima turėti specialias darbo patalpas, panorėjus semestrą ar porą padėstyti, gauti už tai algą kaip pensijos priedą, bet pareigų, suprantama, sumažėja. O rašymas ir spausdinimasis šiais laikais nuo gyvenamojo krašto nepriklauso.

Po kokių penkerių metų su žmona pradėjome rimtai galvoti apie persikėlimą Lietuvon – pirmiausia dėl to, kad čia labai įdomus kultūrinis gyvenimas. Na, ir Vilnius yra magiškas miestas. Prisipažinsiu, JAV iš viso nepamėgau, kone pusę laiko net prieš pensiją praleisdavome Europoje – jos architektūra ir gyvenimo būdas mudviem daug labiau prie širdies. 2018-ųjų spalį įsigijome Vilniuje butą ir nuo kitų metų pavasario jame apsigyvenome. Padėtis „aš čia, o žmona Amerikoje“ truko kelis mėnesius – Tania baigė būsto pardavimo reikalus, organizavo daiktų atgabenimą, o dabar yra Vilniuje su manimi.