Etnologė: duona ant švenčių stalo – būdas atsiprašyti ir susivienyti

Nors šiandien juos esame šiek tiek primiršę, kalėdinis laikotarpis, anot etnologės Nijolės Marcinkevičienės, yra puiki proga prisiminti tradicijas.

Rodė ryšį tarp praeities ir dabarties

Duonos reikšmę kalėdiniams senovės lietuvių papročiams savo knygoje „Nuo grūdo iki kepalo“ nagrinėjanti Lietuvos nacionalinio kultūros centro etnologė N. Marcinkevičienė pasakoja, kad nuo senovės duona laikyta šventa, namų simboliu. Kūčių naktį ji buvo maistas ne tik gyviesiems, bet ir mirusiesiems. Skirstantis miegoti jos būdavo paliekama ant stalo, idant namus lankančios vėlės turėtų, kuo pasivaišinti.

„Kūčių metu duona įgaudavo tris pavidalus. Kasdieninė rugio duona simbolizuodavo žemiškojo gyvenimo pagrindą, kalėdaitis – dvasinį peną, o kūčiukai buvo vėlių duona. Kiekvienas žmogus privalėdavo šventą vakarą visų jų paragauti. Tikėta, kad tokiu būdu pasisotindavo ne tik kūnas, bet ir dvasia bei mirusiųjų vėlės.“

Simbolizavo namų vienybę

N. Marcinkevičienės teigimu, Kūčių vakarienės metu daugiausia dėmesio būdavo skiriama šeimos vienybei. Tai daryta kiekvienam išdalijant po duonos kepaliuką arba riekelę.

„Pakruojo rajone vyravo tradicija duoną supjaustyti taip, kad kiekvienam šeimos nariui tektų po riekelę, o kiekviena iš jų jungtųsi plonyčiu sluoksniu. Tokią duoną padėdavo vidury stalo ant sulankstyto rankšluosčio. Šalia stovėdavo lėkštutė su kalėdaičiais, ąsotis raugintos sulos, o tik vėliau aplinkui sudėliojami kiti dvylika Kūčių valgių. Tikėta, kad būtent duona yra skalsos simbolis.“

Toks ritualas simbolizuodavo dalijimosi, darnos, tarpusavio ryšio svarbą. Anot etnologės, šios vertybės nepavaldžios laikui, nepraradusios savo aktualumo, o jų reikšmingumą galima prisiminti ir šiais laikais, Kūčių vakarą atlikus tokį paprastą ritualą.

Ilgiausia metų naktis – proga atsiprašyti

Padėta ant šventinio stalo, duona tarsi suteikdavo visam šalia esančiam maistui galių, nulemdavo sėkmingus ateinančius metus.

Pasak etnologės N. Marcinkevičienės, padėta ant šventinio stalo, duona tarsi suteikdavo visam šalia esančiam maistui galių, nulemdavo sėkmingus ateinančius metus, pasižymėsiančius skalsa, sveikumu ir kitomis gėrybėmis. Kepalas buvo dedamas garbingiausioje vietoje – šalia namų šeimininko. Jis kiekvienam šeimos nariui padalydavo po riekelę duonos, taip simboliškai atleisdamas už visų metų nuodėmes.

„Anuomet tamsiausia metų naktis būdavo proga atsiprašyti vienas kito už tai, kas buvo ne taip. Pasidalijus duona, ji būdavo pabučiuojama, pabarstoma druska ir valgoma užgeriant rauginta sula arba šulinio vandeniu. Po tokio atleidimo ritualo būdavo sėdama valgyti kitų patiekalų.“

Padėdavo „prikviesti“ derlingumą

Anot etnologės, trumpiausią metų naktį simboliškai prašyta, kad artėjantys metai būtų sėkmingi ir derlingi. Žmonės netgi atlikdavo ritualus, kurie, tikėta, padėdavo rugiams virsti skalsia duona.

„Ant stalo būdavo paberiama šiek tiek šieno, o ant jo dedami trys rinktiniai grūdai. Po to jie užklotjami balta staltiese ir tik tuomet nešami kiti valgiai. Kalėdų rytą šie šiene „nakvoję“ grūdai būdavo pagarbiai pernešami į svirne esančius sėklinių grūdų aruodus, taip simboliškai prašant, kad šie niekada nebūtų tušti.“

Padėdavo skaityti ateities ženklus

Po šventinės Kūčių vakarienės ateidavo laikas ir tradiciniams būrimams. Tokiu žaismingu būdu bandyta numatyti, kokie bus ateinantys metai, kokių džiaugsmų ir išbandymų per juos derėtų laukti. Duona ir čia atlikdavo svarbų vaidmenį, mat daugelis būrimų be jos būdavo tiesiog neįmanomi. Ypač populiarūs būdavo vestuviniai burtai.

„Merginos, pasirengusios ateinančiais metais tekėti, pirmą duonos kąsnį paslapčia išsiimdavo iš burnos ir paslėpdavo po staltiese. Eidamos miegoti pasidėdavo jį po pagalve. Tikėta, kad šis gabaliukas padeda susapnuoti pranašišką sapną, kuriame pasirodo būsimas mylimasis“, – pasakoja etnologė.