„Eurovizijos“ favoritai „Katarsis“ – apie atrankos skandalą, „nurašytą“ dainą ir ką veikia už scenos ribų

Lukai, kaip jautiesi likus kelioms dienoms iki „Eurovizijos“ atrankos finalo? Ar esi ramus, ar atsiranda kaip tik daugiau jaudulio?

Būtent šiuo momentu jaučiuosi visai ramus, bet natūraliai po truputį kyla jaudulys.

Ką svarbiausio apie „Katarsį“ turėtų žinoti žmonės?

Man atrodo, kad nieko nereikia žinoti. Aš viską pradėjęs kaip tik nesirodžiau kaip kūrėjas, nerodžiau savo veido. Manau, kad muzikoje tai nėra tiek svarbu. Dalis žavesio yra jos klausyti kažkam, kas net nežino, kas ją kūrė. Manau, tai sukuria geresnę terpę klausytojui dar labiau susitapatinti su muzika ir neturėti vaizdinio, kas ją kuria, dėl ko jie tą daro.

Tai svarbu tiesiog nieko nežinoti?

Dabar jau, aišku, mus žino. Tokia jau to muzikos pasaulio dalia, jeigu nori būti žmonių akiraty. Bet man neatrodo, kad būtina kažką žinoti, esmė – ar patinka, ar nepatinka muzika. Be to niekas nėra svarbu.

Kodėl pasivadinote „Katarsiu“? Ar šis žodis dabar turi kitokią, galbūt gilesnę prasmę nei turėjo prieš tai?

Viskas prasidėjo, kai šitą žodį sužinojau domėdamasis kinu, kai norėjau su juo sieti savo gyvenimą. O tada, kai tas mano kelias nukrypo ir pradėjau kurti savo muziką, mąsčiau, kaip ją pavadinti. Šitas žodis man buvo kažkaip užstrigęs. Pagalvojau, kad tai būtų lyg perėjimas iš vieno etapo į kitą, bet paliekant kažkokią to dalelytę ir savo muzikoje, tai ir pavadinau „Katarsiu“.

Bėgant laikui tas žodis muzikoje vis labiau įgavo savo realią prasmę. Muzika kuo toliau, tuo labiau tapo jautri ir emocionali, ir jos funkcija galų gale ir patapo žmonėms kažkiek pajausti katarsį.

Su kokia kita grupe ar atlikėju palygintum „Katarsio“ muziką? Galbūt yra koks dainininkas, kurio muzika kažkiek primena savąją?

Dauguma seniau lygindavo su „Solo Ansambliu“ – aš šito labai nesupratau. Man pačiam sunku lyginti su kitais. Ypač pastaruoju metu, kai kaip tik stengiuosi atsiriboti nuo tokios mainstream (vyraujančios – red. past.) muzikos, nes pradėjau jausti, kad tai gali daryti įtakos mano kūrybai. Pastaruosius porą metų stengiuosi kuo mažiau klausyti muzikos, kuri yra panašaus žanro į tai, ką aš kuriu. Klausau kitų žanrų, iš jų stengiuosi kažko išmokti. Dalis mano noro kuriant šitą projektą yra padaryti jį tokį, kad jis nebūtų lengvai palyginamas su kažkuo kitu, kad būtų pakankamai unikalus, bent jau Lietuvos scenoje.

„Katarsio“ nariai ne tik groja šioje grupėje. Ką dar veikiate? Ar manai, kad ateityje muzikavimas galėtų būti vienintelis tavo darbas?

Mes visi tikrai kažką veikiame be grojimo šioje grupėje. Pavyzdžiui, mano kolegos groja ir kitose grupėse, jie visi savo gyvenime yra apsistoję ties muzika, iš to ir pragyvena. Aš – ne, nes tada man reikėtų komercializuoti savo muzikos matymą, sugebėjimus. Aš dirbu redaguodamas vaizdo įrašus.

Kažkada gal ir norėčiau pragyventi tik iš muzikos, bet bent jau kol kas stengiuosi muziką kurti labai organiškai. O kai jau pradedi iš to gyventi, tas organiškumas nebe taip veikia, nes tau reikia kažkokio pastovumo. Dabar aš beveik viską kuriu vienas ir džiaugiuosi ta laisve, kad galiu kurti, kada noriu ir kaip noriu. O jeigu dirbčiau, tai nežinau, ar turėčiau tokią laisvę, jeigu būtent iš to turėčiau pragyventi.

„Eurovizijos“ atrankoje „Katarsis“ gavo be galo daug palaikymo. Visgi šiame konkurse esamę įpratę girdėti daug pop žanro muzikos ir dažniausiai būtent tokius atlikėjus siunčiame į užsienį. Kaip manai, kodėl šiais metais tiek daug dėmesio sulaukė alternatyviojo roko daina?

Pats to nesitikėjau. Mes tiesiog matėme savo nuėjimą kažkur kaip avantiūrą. Išsirinkome šitą dainą, nes ji jau taip kala, kaip nekala jokia kita mūsų daina. Išsirinkome ją, kad jau aiškiai parodytume, su kuo mes ateiname ir ką reprezentuojame. Tikrai nesitikėjau, kad ji bus taip priimta, galbūt kaip tik tikėjausi kažkokio šoko faktoriaus.

O kodėl? Aš manau, kad visoje Lietuvoje ta alternatyvi muzika yra pakankamai klausoma. Ir net klausimas – kiek ji kartais yra alternatyvi, kai būna pačiose sąrašų viršūnėse. Tai dėl to, kad vis tiek dauguma žmonių mėgsta tokią muziką, kad išgirdo tą cinkelį, ko gal nebuvo girdėję ir kas yra neįprasta, galbūt ir patiko. Bet neįsivaizduoju.

Kada subrendo idėja varžytis „Eurovizijoje“? Tai buvo labai spontaniškas sprendimas, o gal kelių mėnesių ar net metų darbas? Ar prieš pat atranką nekilo abejonių dėl dalyvavimo?

Tiksliai neatsimenu, bet maždaug prieš porą metų pradėjome apie tai galvoti. Vieną ėjimą į „Euroviziją“ praleidome ir tada jau į kitą pradėjome galvoti eiti.

Mes šnekėjome: „Varom? Rimtai varom? Gerai, varom.“ Tada jau po savaitės pradėjome galvoti, ar tikrai to reikia. Praėjo tų metų atranka ir ėmiau daugiau mąstyti, kad būtų įdomu, kad gal nereikia čia per daug susireikšminti. Pradėjau su grupe šnekėti iš naujo.

Galų gale visi nusprendėme eiti. Ir kai jau ėmėme dalyvauti, abejonių nebuvo – tiesiog pradėjome dirbti. Stengėmės padaryti geriausia, ką galime padaryti, ir ne tiesiog ateiti paprotestuoti, o parodyti kažką įdomus.

Šiais metais kilo didžiulės audros dėl to, kad gerbėjų gausiai palaikyti „Eurovizijos“ atrankos dalyviai nepateko į finalą dėl komisijos vertinimų – taip nutiko „Black Biceps“, Liepai Norkevičienei. Galiausiai pranešta, kad jie visgi sugrąžinami į konkursą. Ką tu galvoji apie šią situaciją?

Asmeniškai dėl to nesijaudiname. Man tai buvo tiesiog suvokimas, kad visgi esame televizijoje ir nėra viskas galbūt teisinga ir aišku.

Ar manai, kad atrankoje komisijos balai turėtų lemti tiek daug, kiek lemia dabar?

Nesu labai didelis „Eurovizijos“ entuziastas, bet pažiūrėjus į „Black Biceps“ situaciją, atrodo, kad gal tikrai būtų teisingiau, jeigu žiūrovai turėtų kažkokį pranašumą prieš komisiją. Ypač, jeigu jie dar moka pinigus ir balsuoja. Tai visai suprantama, kodėl juos pakvietė atgal.

Jeigu vasario 15-ąją pavyktų laimėti kelialapį į „Euroviziją“, kurios vietos ten tikėtumėtės?

Manau, kad būtų įmanoma pasiekti aukštesnę vietą, kas nėra būdinga Lietuvai. Neįsivaizduoju, ar būtų įmanoma laimėti, bet kažką aukštesnio pasiekti tikrai galima. Arba bent jau padaryti kažkokį tikrai įsimintiną pasirodymą.

Kokias dainas didžiojoje „Eurovizijoje“ dažniausiai palaikydavai? Ar yra kūrinių, kurie labiausiai įsiminė?

Man būdavo nesvarbu, ką paima Lietuva, vis tiek palaikydavau. Dažniausiai aš nebūdavau didžiulis gerbėjas, nes man nelabai patikdavo siunčiamų dainų žanrai, bet visą laiką žiūrėdavau ir visą laiką vis tiek palaikydavau Lietuvą, norėdavau jai didžiausių laimėjimų.
Didesnis susidomėjimas atsirado, kai pradėjau girdėti, kas man tikrai patinka, ką imčiau ir klausyčiau per „Spotify“, pavyzdžiui, Monika Liu.

Anksčiau sakėte, kad nesiruošiate dainų kurti anglų kalba, kad „Tavo akys“ tikrai neturės angliškos versijos. Minėjai ir tai, kad lietuvių kalba jums labai graži. Ar taip galvojai nuo pat tada, kai tik pradėjai kurti?

Nuo pat tada, kai pradėjau kurti. Lietuvišką muziką atadau būdamas paauglys. Atradau joje specifinį grožį, ko atrasti užsieniečių muzikoje niekada nepavykdavo. Gal tada pradėjau ir užsieniečių muzikos jų kalba klausyti. Pavyzdžiui, yra toks kanalas „ultradiskopanorama“. Ten keliamos vintažinės 90-ųjų dainos, sovietinė elektroninė muzika iš okupuotų šalių, kur jos kurdavo savo dainas. Pradėjau daugiau klausyti muzikos, kur kaip tik žmonės kūrė savo kalba. Man asmeniškai tai labiau patinka.

Kai pats pradėjau kurti, net nebuvo kažkokių abejonių, kad norėčiau kurti lietuviškai. Aš suprantu anglų kalbą, kaip ir ja galiu šnekėti, bet vis tiek neištransliuočiau to, ką noriu transliuoti.

Kiek tau buvo metų, kai pradėjai kurti muziką?

Penkiolika, šešiolika gal.

Kaip atrodo jūsų muzikos kūrimo procesas? Ar pirma atsiranda žodžiai, tada melodija, ar atvirkščiai?

Labai įvairiai. Seniau būdavo vienaip, dabar – kitaip. Pavyzdžiui, „Tavo akys“ yra tokia daina, kurią labai užtikrintai buvau nurašęs. Ji jau buvo beveik parašyta, bet man ji bendrame kontekste muzikos, kurią aš norėjau leisti, buvo per daug tranki. Galų gale didžioji kūrybinio proceso dalis buvo kaip tik pertransformuoti tą dainą, perdaryti ją į trumpesnį, fainesnį variantą. Tai iš tiesų nėra kažkokio aiškaus formato, kaip aš kuriu. Dažniausiai eksperimentuoju.

Ar turi savo mūzą, ar įkvėpimas ateina kitais būdais?

Labai įvairiai, iš tikrųjų. Kartais koks gyvenimo įvykis arba pamąstymas padaro tą mintį, iš kurios galų gale kuri. Kartais būna, kad nori kurti, bet neturi įvykio, tada labiau remiesi praeitimi. Kartais įsivaizduoju scenarijų, kas galėtų toje dainoje būti. Tai – painus kūrybinis procesas.

O ar yra temų, kurios dažniausiai kartojasi jūsų dainose?

Šiaip čia reikėtų jau, manau, pačiam klausyti, pasinagrinėti ir pasižiūrėti. Kai vienas rašau tekstus, tai žinoma, kad pas mane pinsis viskas. Nėra taip, kad aš labai viską suprantu, apie viską mąstau. Vis tiek yra pagrindinės temos, bet jas visas skirtingai paliečiu.

Lukai, tu esi grupės lyderis. Ar esi ir tas, kuris pasako paskutinį žodį, kai reikia priimti grupei svarbius sprendimus?

Labai priklauso, kokius sprendimus mes priimame. Bent jau kuo toliau, tuo labiau stengiamės dalykus apmąstyti bendrai. Aišku, kad dažniausiai galutinis žodis bus mano arba vadybos, bet pats procesas, nuomonės yra visų grupės narių.

Ar gatvėje jus jau atpažįsta? Ar žmonės prieina prie jūsų?

Yra buvę. Kažkada buvo tokia diena, kai norėjome nufilmuoti rudenišką klipą, bet vidury tos dienos pradėjo labai snigti. Vidury to pakeitėme idėją, nusprendėme kurti žiemišką klipą. Mes, kaip būdinga, vykome į kažkokius laukus, visi purvini, tešluoti. Jau vakare važiavome pavalgyti į „McDonald‘s“, o prie manęs priėjo žmonės, norėdami nusifotografuoti.

Ar tau smagu, kai prieina, patinka tas dėmesys? O gal jau atsibodo?

Aš gal nesu per didelis dėmesio norėtojas, gal kaip tik labiau nejaukiai pasijaučiu, kai gaunu to dėmesio per daug. Bet smagu, kai prieina. Savęs neišaukštinu, nesuprantu, kodėl žmogus turėtų jaudintis eidamas su manimi šnekėti.

Labai smagu, kai prieina tie, kurie klauso mano muzikos, mato mane kaip kūrėją, nesielgia kaip su propsu (rekvizitu, butaforija – red. past.), su kuriuo reikia nusifotografuoti, kai nemato kaip vaško figūros. Smagu, kai nori įamžinti tą momentą, kad susitikome, kalba. Esu turėjęs tokių momentų, kur matosi, kad mane žino iš vienos dainos, ir tada aš esu vaško figūra. Net neklausia, ar gali nusifotografuoti, tiesiog ateina ir fotografuojasi.

Kur tau smagiausia groti – savo koncertuose, repeticijose, o gal tiesiog draugams, artimiesiems?

Savo koncertuose. Tikrai yra kažkas kitokio juos daryti, juose groti, tai man – kažkas ypatingo.

Fotogalerija: