Fatališkoji Gala: daugiaveidė mūza, įkvėpusi ir alinusi Salvadorą Dali

Kaip rašė dailės istorikas Johnas Richardsonas, visi, pažinoję Galą, ja bjaurėjosi. O ir tos pažintys nebuvo artimos. Vyrai stengėsi nuo rusės laikytis atokiai, prisibijodavo jos. Moterys irgi nelindo draugauti – kam? Gala visada buvo kažin kuo nepatenkinta, sirgo didybės manija: valdingai reikalaudavo dėmesio sau, o kiti žmonės jos nejaudino. Dali biografai nerado nė vieno ponios amžininko, kuris būtų jautęs jai simpatiją ar bent pagarbą, paminėjęs kokį nors gerą jos bruožą.

Siurrealizmo tėvas Andre Bretonas nuožmiai nekentė Galos: sakė, kad ji pražudė Salvadorą Dali, diskreditavo visą jo meną. Bretonui noriai antrino dailės istorikai: vadino ja isterike, ragana, drakone, nepasotinama valkirija, godžia kekše; gailėjo vargšelio Dali, kurį ta baisi moteris laikė savo gniaužtuose. Bet ar šiandien vertėtų gadinti popierių, jei Gala būtų buvusi tik monstrė?

Gala turėjo žvėrišką intuiciją, buvo visiškai valdoma instinktų. Būtent jie padėjo kurti didįjį mitą, nepriklausomai nuo gerų ar kam nors pražūtingų pasekmių.

Apie tai, kad jaunystėje ji buvo labai graži, galima spręsti iš fotografijų. Klausimas apie jos protą pakimba ore. Niekas nėra sakęs, kad Gala turėjo gerą galvą, bet kvailumu ji irgi nebuvo kaltinta. Jos gimtojoje Kazanėje moterys negaudavo aukštojo išsilavinimo, tačiau Gala turėjo diplomą, leidžiantį jai mokytojauti, taigi nebuvo mažaraštė. Be to, ji galėjo pasigirti kitomis galiomis. Kalbas apie tai, kad ta moteris – ragana, skatino ne vien tai, kad ji visus gąsdino ir „akimis kaldavo kaip vinimis“. Gala turėjo žvėrišką intuiciją, buvo visiškai valdoma instinktų. Būtent jie padėjo kurti didįjį mitą, nepriklausomai nuo gerų ar kam nors pražūtingų pasekmių.

Kūnas kaip įrodymas

Ji augo prie Volgos, turėjo seserį ir du brolius. Šeima, matyt, nebuvo turtinga, nes tėvas išvyko į Sibirą ieškoti aukso ir ten dingo. Motinai Antoninai Djakonovai Stačiatikių bažnyčios įstatymai draudė tekėti antrą kartą. Bet skurdas taip ją prispaudė, kad moteriškė be jokių registracijų persikraustė gyventi pas klestintį žydą advokatą. Tai ir išgelbėjo Galą, kuri visada buvo ligota, o galiausiai susirgo džiova. Patėvis aštuoniolikmetę panelę išsiuntė gydytis į Šveicariją.

Čia tyra kaip ašara Gala sutiko prancūzą Paulį Eugene’ą Grindelį. Sanatorijoje visi nuobodžiavo, ir jaunuoliai greitai rado bendrą kalbą. Ypač gražūs ir romantiški būdavo jų vakarai, kai Paulis skaitydavo draugei savo eiles, o Gala jį vadindavo genijumi. Abu gydėsi porą metų toli nuo tėvų, tad draugystė virto liepsninga meile. Jų išsiskyrimas buvo tragiškas: porelė neabejojo, kad anksčiau ar vėliau susituoks, bet Europa buvo ant karo slenksčio, niekas nežinojo, kuo tai baigsis.

Paulį paėmė į armiją; tiesa, jis beveik nekariavo, gulinėjo ligoninėse. Gala leido dienas rašydama mylimajam („Greičiau grįžk, aš be tavęs – kaip vokas be laiško“) ir... jo mamai. Paulis jai buvo prasitaręs, kad tėvai kategoriškai nepritaria sūnaus santykiams su „kažkokia ruse“, todėl Gala pirmą kartą parodė, kad moka įveikti kliūtis: tol „bombardavo“ būsimą anytą laiškais, kol šioji stojo į jos pusę. O paskui mergina nesunkiai įtikino savo patėvį, kad būtinai turi vykti į Sorboną tobulinti prancūzų kalbos.

Mergaitės iš Kazanės vertybių skalėje pirmoje vietoje buvo seksas, antroje – pinigai. Ir, žinoma, ji jų reikalavo.

Ji ištekėjo už Paulio 1917 m. ir jis vėl išėjo į frontą, šiuokart – į tikrą. Po metų gimė vienintelė Galos duktė Cecile. Dar po metų grįžo mylimas vyras. Paulis intensyviai rašė eiles, po truputį ėmė jas spausdinti (paėmęs mergautinę motinos pavardę Eluard), o Gala gyrė ir skatino savimi nepasitikintį sutuoktinį. Uoslė jos neapgavo: Pauliui Eluardʼui buvo lemta tapti didžiausiu XX a. prancūzų poetu. Tačiau Galą domino ne vien tai. Mergaitės iš Kazanės vertybių skalėje pirmoje vietoje buvo seksas, antroje – pinigai. Ir, žinoma, ji jų reikalavo.

1921 m. Paryžiuje įvyko jauno dadaisto Maxo Ernsto paroda. Eluardʼai buvo jos sužavėti, pasveikino autorių ir susidraugavo su juo. O paskui ta draugystė pasidarė tokia artima, kad trijulė ėmė kartu gyventi. Meilės trikampis nebuvo visai lygiakraštis, atrodo, kad Paulis pateko į spąstus: jis nenorėjo dalytis Galos, bet ir bijojo pyktis su Maxu, nes vyrai išleido bendrą knygą, turėjo daug kitų projektų. Todėl dailininkas gyveno Eluardʼų namuose Paryžiaus priemiestyje ir miegojo su Gala kiek panorėjęs. O laisvalaikiu tų namų kambarius tapė freskomis su baisiomis suraikytomis moterimis, nuo kurių mažoji Cecile sapnuodavo košmarus.

Eluardʼo biografai tikina, kad jį slėgė ta situacija: neva kas vakarą Paulis išeidavo į barą ir visą naktį gerdavo. Rašantys apie Galą laikosi kitos nuomonės. Sako, kad poetas buvo viskuo patenkintas, kad jis mėgo grupinį seksą ir niekada nevaržė žmonos. Tiesa, matyt, ta, kad Galą buvo sunku sutramdyti: rusė ne šiaip sau mėgo seksą, o buvo nimfomanė. Pradžioje Paulis tuo džiaugėsi, vėliau ėmė pavargti. Kaip rašoma Carloso Lozano memuaruose, jis net skatindavo savo moterį kur nors pazylioti, nuleisti garą. Galai tai nebuvo problema: jos juodoms akims ir provokacijoms galėjo atsispirti tik kurčias ir aklas. O jausmingi poetai ir dailininkai kaip šunyčiai sekė iš paskos. Net buvo toks anekdotas – jei kas nors nutapydavo gerą paveikslą, kiti kikendavo: „Viskas aišku, tai jis dabar mylisi su Gala.“

Visi žinojo jos posakį: „Gaila, kad mano anatomija neleidžia mylėtis iškart su penkiais vyrais.“ Gala išmokė Paulį sekso trise, privertė jį būti vujaristu – stebėti, ką ji daro su kitais. Vyras priėmė žaidimo taisykles. Bet užsitęsusi Maxo viešnagė jam buvo per didelis išmėginimas. Vieną dieną Paulis tiesiog dingo. O po kelių mėnesių parašė Galai iš Saigono: jei norite, galite mane aplankyti. Anuomet Vietnamas atrodė neką artimesnis už Marsą, ir Maxas pardavė krūvą paveikslų, kad padengtų kelionės išlaidas. O kai porelė galiausiai pasiekė Paulį, šis iškėlė ultimatumą: arba aš, arba jis. 1924 m. Gala į Paryžių grįžo su vyru, Maxas (turėjęs žmoną ir sūnų) – atskirai. Eluardʼai kartu gyveno dar ketvertą metų; iš pažiūros – gerai.

Pakelta į šventąsias

Gala visur lydėdavo vyrą: į kavines, sanatorijas, kurortus. 1929 m. juodu su dukra ir Rene bei Georgette Magritte’ais susiruošė į Kadakesą pas Salvadorą Dali – veikiausiai dėl to, kad jis buvo vienintelis ispanas, pas kurį galėjo apsistoti. Dali tais laikais dar buvo niekas: 25-erių jaunikaitis galėjo pasigirti nebent tuo, kad parašė scenarijų Luiso Bunuelio filmui „Andalūzijos šuo“.

Gala reagavo į Dali taip, kaip reaguodavo visos moterys: pasišlykštėjo juo. Juolab kad tas nėrėsi iš kailio siekdamas pademonstruoti, koks jis išskirtinis: vilkėjo skarmalus, trynėsi kūną ožio mėšlu, kvatodavo kaip pamišėlis. Bet vieną dieną suveikė didžioji Galos intuicija ir vaikštinėdama su Dali prie uolų ji jam pasakė: „Noriu, kad mane nužudytum.“ Būsimasis genijus irgi turėjo intuiciją, todėl suprato, kad sutiko savęs vertą partnerę. Paulis ir Cecile grįžo į Paryžių vieni.

Beje, Galai duktė niekada nerūpėjo. Cecile Eluard, galinti daug papasakoti apie garsiąją mamą, nuo žurnalistų atsiriboja tylos siena: „Mamos neturėjau.“ Palikusi šeimą Gala Paulio negalėjo pamiršti (šis daug metų jai rašė laiškus, prašė grįžti), o savo vaiką išbraukė iš atminties. Cecile, jau užaugusi, vienintelį kartą pamėgino susirasti Galą, ir tai – iš nevilties. Per Antrąjį pasaulinį karą mergina bėgo nuo vokiečių: įtarė, kad mama (atitinkamai ir ji) turi žydiško kraujo. Tąsyk ji prisiminė, kad Gala kažkur Arkašone nuomodavo vasarnamį, ir nutarė ten pasislėpti. Bet kai Cecile per didžiausius vargus pasiekė vilą, tarnaitė jos neįleido: „Kokias čia nesąmones šnekate! Gala niekada neturėjo dukters.“ Laimei, ten pat slapstėsi Marcelis Duchampas ir Manas Ray (Galos meilužiai, Paulio draugai): jie įtikino tarnaitę, kad mergina – ne apsišaukėlė...

Galos ir Dali sąjunga buvo grynas sandoris, kad ir kas būtų rašoma apie jų nežemišką meilę. Abu buvo godūs pinigų, troško garbės ir mylėjo tik save.

Galos ir Dali sąjunga buvo grynas sandoris, kad ir kas būtų rašoma apie jų nežemišką meilę. Abu buvo godūs pinigų, troško garbės ir mylėjo tik save. Todėl Salvadorui buvo nusispjauti, kad Gala dešimčia metų vyresnė; jis net atlaikė tėvo spaudimą ir grasinimą išbraukti iš testamento (tėvukas neabejojo, kad Gala – narkomanė). O ji išvis stengėsi negalvoti, su kuo susidėjo: dar pusė velnio, kad Dali atrodė silpnaprotis; baisiau, kad jis nebuvo turėjęs nė vienos moters. O štai apie jaunuolio romaną su poetu Federico Garcia Lorca kalbėjo visi, kas tik žinojo tas pavardes.

Žodžiu, Gala kibo į darbą. Ji buvo turbūt geriausia pasaulyje reklamos agentė. Parsivežusi Dali į Paryžių, ji mikliai įtikino Andre Bretoną, kad Salvadoras gali būti svarus argumentas siurrealizmo naudai ir kad reiktų surengti jo parodą. Ji privertė Dali nusikirpti ilgus neplautus plaukus ir tapti panašų į tą dendį, kurį visi atskiria net užsimerkę. Gala ir Dali susituokė tik 1934 m., bet ir prieš tai, ir paskui rusė įnirtingai prastūminėjo savo išrinktąjį. Ji mėgo girtis: „Esu ir bitė, ir geluonis.“ Bet anuomet geluonis buvo giliai įtrauktas, o Gala ėjo kaip tankas, nepraleisdama nė vieno galerininko, nė vieno kolekcininko, nė vieno pardavėjo. Ji visiems įrodinėjo, kad jie liks kvailių vietoje, jei nepirks (neeksponuos, neparems, nepagirs) jauno genijaus. Net savo dizainerę Elsą Schiaparelli Gala įtikino kurti bendras suknias su Dali. Kita vertus, ji tam genijui buvo pirma pagalbininkė. Pati jam pirko dažus, traukė porėmius drobe, rinko jo darbams senovinius rėmus, dalijosi iš meilužių tapytojų gautais receptais: pavyzdžiui, kaip žalia bulve ištaisyti tapybos klaidas.

Jie, priklausomai nuo aplinkybių, gyveno tai Ispanijoje, tai Prancūzijoje, tai Amerikoje. Kadakeso čiabuviai nekentė Galos ir trumpų jos sijonų. Paryžius ją vertino pagal nuopelnus: sensacija buvo ne Salvadoras, o naujai iškepta Dali pora. Net britų poetas Edwardas Jamesas, 1936 m. tapęs Dali patronu, kiekviena proga užsimindavo, koks yra stebuklas, kai menininkas gauna savęs vertą partnerę. Tačiau porai geriausiai sekėsi Niujorke. Ten Gala neraudonuodama porindavo, kad Dali – siurrealizmo pradininkas, jo tėvas ir krikštatėvis, kad kitų tokių nėra. Bet šlovę Salvadorui pelnė ne šis melas, o komerciniai jo darbai – aukštuomenės liūčių ir Holivudo žvaigždžių portretai su kokiais nors nuvarvėjusiais laikrodžiais. Godžiai moteriškei menas rūpėjo mažiausiai; ji tiražavo Dali vardą, naudodama jo kūrybą kvepalams, kojinėms, kaklaraiščiams. Galiausiai pats Dali susirūpino savo įvaizdžiu: vis dažniau sodindavo Galą į kadilaką, kad ji kur nors išvažiuotų, netrukdytų dirbti. Ir supratinga ponia Dali gražiu 66-uoju keliu rūkdavo į tolumas, nes vasaras pora leisdavo Kalifornijoje.

Karo nuginti į Ameriką, Dali ten gyveno aštuonerius metus. Per tą laiką Gala tapo didele ponia. Tarnai jos paniškai bijojo ir buvo išdresuoti it cirko pudeliai, svečiai amerikiečiai galėjo kalbėti tik prancūziškai (nes anglų kalbos Salvadoras neišmoko) ir visi jautėsi taip, lyg jiems būtų suteikta ypatinga garbė pabendrauti su dieviškomis personomis, kurios sunkiai rado laiko tarp nesuskaičiuojamų interviu ir fotosesijų.

Apie 1948 m. Salvadoras ėmė gožti žmoną – apie jį pradėta kalbėti kaip apie įdomų menininką. Gala, tiek metų siekusi vyro pripažinimo, pasijuto įžeista. Dali gerbėjus ji vadino monstrais, spaudą dėjo į šuns dienas, nebematė reikalo kažkam aukotis. Šeštą dešimtį įpusėjusi moteriškė grįžo prie senų įpročių: jos orbitoje vėl ėmė suktis jauni vyrai. Pora apsikeitė vaidmenimis. Gala tenkino savo įgeidžius, o Salvadoras kurstė iliuziją, kad juodu su žmona – išskirtinė pora.

Salvadoro Dali knygoje „Vieno genijaus dienoraštis“ nėra nė vieno epizodo, kuriame Gala valgytų kiaušinienę, žiūrėtų pro langą, taisytų vyrui pagalvę ar atliktų kokį nors žmogišką veiksmą. Bet apstu pompastiškų deklaracijų. „Svarbiausia pasaulyje – Gala ir Dali. Paskui – vienas Dali. Trečioje vietoje – visi kiti ir, savaime suprantama, mudu.“ „Visame pasaulyje tik mes, Gala ir Dali, apgaubti legendos, kuri bus amžina ir nepajudinama.“ „Kasdien man vis sunkiau įsivaizduoti, kaip gali gyventi tie, kuriems neteko laimė gimti Gala ir Salvadoru Dali.“ Jis savo moterį sakralizuodavo ne tik raštu: ne kartą tapė Galą kaip mitologinę heroję ar šventąją. O jos portretas „Port Ligato madona“ net buvo palaimintas popiežiaus. Tapytojas išvis pasidarė labai religingas. Ta proga net surengė grandiozinį šou – 1958 m. dar kartą vedė Galą, dabar jau bažnyčioje. Neva juodu iš pagarbos Pauliui Eluardʼui tai padarė tik jam mirus (nors poetas ilsėjosi po velėna jau gerus šešerius metus).

Manijos

Pamažu Gala daugelį savo darbų perleido sekretoriams, kuriuos pati samdė. Tik Dali paveikslų pardavimas liko jos rankose. Netgi dieviškos būtybės neapsaugotos nuo senatvės – Gala ėmė negražiai senti. Ir jai reikėjo vis daugiau pinigų: kosmetologėms, masažuotojams, plastinėms operacijoms, jauniems berniukams, padėjusiems kurti iliuziją, kad ji vis dar geidžiama. Pirmas jos sekretorius, airis Peteris Moore’as, buvo tikras lobis: jis sugalvojo schemą, kaip uždirbti be jokio meno. Dali pasirašydavo tuščią popieriaus lapą ir tas lapas už 10 JAV dolerių būdavo parduodamas kokiam nors leidėjui: šis ant jo spausdindavo ką nors „iš Dali repertuaro“ ir parduodavo kaip vertingą paveikslą. Maestro per valandą suraitydavo apie tūkstantį autografų. Pinigai liejosi plačiu srautu, kol prancūzų muitinė konfiskavo 40 tūkst. tokių lapų, o rimti galerininkai ėmė vengti Dali grafikos.

Šeima nepajuto nuostolių – ji ir taip turėjo per 30 mln. O gal net nežinojo, koks tas skaičius, nes Gala į senatvę pinigus imdavo tik grynais ir visur juos slapstė. Tuo, kad Dali turtai – nesuskaičiuojami, pasinaudojo kitas jų sekretorius (Moore’ą Gala ištrenkė kaip musę iš barščių), buvęs futbolininkas, o šiaip – avantiūristas Enrique Sabateras. Jis nešiodavosi pistoletą, neprileisdavo prie maestro jokių kitų patarėjų, klausėsi visų telefoninių pokalbių, izoliavo Dali nuo galerininkų. Per keliolika metų vyrukas taip apšvarino menininką, kad tapo multimilijonieriumi, pirko jachtas ir namus Kosta Bravoje. Net šiandieną veikia Sabatero interneto svetainė, kur prekiaujama Salvadoro Dali kūriniais, nors šis jokių savo drobių sekretoriui nei davė, nei pardavė...

1968 m. Dali dovanojo Galai viduramžių pilaitę Pubolo miestelyje, 80 km nuo Port Ligato, kur gyveno jų šeima (ir mėgo girtis, kad dabar gali lankyti žmoną tik raštiškai jos atsiklausęs). Savaime suprantama, jie ir toliau vaidino „amžiaus porą“, kartu važinėdavo, kartu priimdavo svečius, bet vaizdas buvo liūdnas. Carlosas Lozano, daug metų gyvenęs su Dali (iš pradžių – kaip meilužis, vėliau – beveik kaip posūnis), buvo šventai įsitikinęs, kad Salvadoras tik vaidina pamišėlį, o Gala yra pati tikriausia beprotė. „Jos didybės manija pakylėjo ją į tokį lygį, kad tos moters niekas nebejaudino. Kitų žmonių jausmai ir nuomonės jai rūpėjo neką daugiau nei musės ant marmuro skulptūros.“ Lozano tik kartą matė ponią, maloniai bendraujančią su svečiais: gal dėl to, kad tai buvo jos tautiečiai – Mstislavas Rostropovičius ir Galina Višnevskaja. Kiti jai buvo nulio vietoje, nepriklausomai nuo padėties ir titulų. Tas pats Lozano matė, kaip ji užgesino nuorūką į ranką savo stalo kaimynui („Jis man nusibodo“), kiti pasakojo, kaip Gala nusitraukė batelį ir suvarė kulniuką į veidą Ispanijos karaliui, kai šis su karaliene lankėsi pas Dali. Na, bet toks ponios elgesys tik kurstė legendą.

Sakoma, kad per visą bendrą gyvenimą Gala ir Dali mylėjosi tik kartą. Aišku, su žvake niekas nestovėjo, bet maestro visada paniškai baidėsi sekso su moterimis ir neslėpė, kad yra didis masturbatorius. Gala savęs tikrai neskriaudė, rasdavo partnerių (tarp jų buvo ir paliktasis Paulis), o Salvadoras jausdavo pasitenkinimą, kai žmona leisdavo pažiūrėti, kaip ji smaginasi. Tačiau, Galai persikrausčius į pilaitę, sutuoktiniai atskyrė savo pramogas. Bendras liko tik Jeanas Claude’as Dubarry, kuris Barselonoje turėjo modelių agentūrą ir parūpindavo porai jaunų berniukų.

Dali namuose buvo tikra sodoma ir gomora: vykdavo pornografiniai šou ir orgijos, kuriuose jis būdavo tik žiūrovas. O Gala norėjo ko nors panašaus į meilę – jei ji išvis prisiminė, kas tai yra.

Skyrėsi ir jų poreikiai. Dali namuose buvo tikra sodoma ir gomora: vykdavo pornografiniai šou ir orgijos, kuriuose jis būdavo tik žiūrovas. O Gala norėjo ko nors panašaus į meilę – jei ji išvis prisiminė, kas tai yra. Vaikinai, gyvenantys jos pilaitėje, kainavo brangiai, jiems buvo perkami automobiliai, apmokamos užsienio kelionės (aišku, su Gala). Kai kuriems to užteko, kai kurie apvaginėdavo seną damą. Brangiausias išlaikytinis buvo penkiasdešimčia metų jaunesnis už ponią Jeffas Fenholtas, dainavęs Jėzaus partiją roko operoje „Jėzus Kristus – superžvaigždė“. Jam Gala svetainėje pastatė fortepijoną, tad Jeffas per naktis muzikuodavo, kad tik atitolintų momentą, kai reikės eiti į lovą. Jis buvo toks pat godus kaip Gala: nuolat ją reketavo („Skubiai atsiųsk 38 tūkst. JAV dolerių, antraip mirsiu“), išsireikalavo, kad šioji nupirktų jam namą Long Ailande (jis kainavo brangiau už jos pilį).

Salvadorą ėmė kankinti nuojauta, kad Gala ketina jį mesti, vyrui prasidėjo depresija. Geroji žmonelė girdė sutuoktinį amfetaminų ir raminamųjų vaistų kokteiliais: nuo jų šis drebėdavo, it būtų sirgęs Parkinsono liga. Jų santykiai pašlijo, pasitaikydavo ir muštynių, ir sulaužytų šonkaulių. Tačiau pora iki pat mirties puoselėjo Salvadoro ir Galos legendą. Rusė net palaidota buvo makabriškai. Ji mirė Barselonos ligoninėje (kalbama, kad Dali nustūmė žmoną nuo laiptų), bet norėjo būti palaidota Pubolo miestelyje. Salvadoras pasamdė geriausius balzamuotojus, apvilko velionę raudona „Christian Dior“ suknia, pasodino į kadilaką – taip, lyg ji būtų gyva, ir nuvežė į jos pilį. Šios kriptoje Gala ir ilsisi... Dali paskui porą kartų mėgino nusižudyti, bet gyveno dar septynetą metų. Galos kokteiliai turėjo negrįžtamų pasekmių: iki pat mirties senukas kentė haliucinacijas, kalbėjosi su dievais ir terorizavo slauges, nors be jų buvo visiškai bejėgis.