Fausta Leščiauskaitė prašo atsiskyrimo nuo Bažnyčios: „Jei ji negerbia meilės, sunku įsivaizduoti, ką gerbia“
Jau kurį laiką socialiniuose tinkluose verdant diskusijoms dėl Stambulo konvencijos, visuomenė susikaldė į dvi stovyklas – vieni pasisako už, o kiti taria griežtą ne. Vis labiau diskusijose ryškėjant kai kurių dvasininkų pozicijai nesutikti su Stambulo konvencija dėl neva galimos LGBT narių grėsmės tradicinei šeimai, „Užkalnio“ žurnalo redaktorė Fausta Marija Leščiauskaitė pasiryžo drąsiam žingsniui – pateikė prašymą išbraukti iš bažnyčios bendruomenės sąrašo.
Prašymą F.M.Leščiauskaitė pateikė Kelmės Švč.Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapijai, kurioje kadais buvo pakrikštyta, gavo pirmosios komunijos ir sutvirtinimo sakramentus.
Prašymą ji grindžia tuo, kad šiuos sakramentus priėmė budama nebrandaus amžiaus, be to, bažnyčios pozicija tam tikrais klausimais jai tapo nebepriimtina.
„Netikiu bažnyčios institucijos autoritetu, prieštarauju jos vykdomai politikai ir skleidžiamai propagandai žmonių teisių bei lygybės klausimais arba viešam nepaprieštaravimui tiems, kas ją skleidžia. Esu apsiprendusi ir prašau mane oficialiai išbraukti iš bažnyčios bendruomenės sąrašo“, – tokius argumentus prašyme dėsto F.M.Leščiauskaitė.
Portalui Žmonės.lt Fausta Marija pasakoja, kodėl ryžosi tokiam žingsniui.
Fausta, papasakokite, kas lėmė jūsų sprendimą prašyti atskyrimo nuo bažnyčios bendruomenės?
Aktyvia bažnyčios dalimi nebuvau niekada – greičiau buvau kaip ta negyva galūnė, kuri kaip ir yra, bet funkcijų neatlieka. Niekada nelaikiau savęs ateiste, taip pat simpatizuoju įkvepiantiems kunigams, bažnyčių architektūrai, iš pagarbos artimiesiems, bažnyčią lankau per laidotuves ir vestuves, jei jie yra ar buvo religingi. Vis dėlto, mano dievas gerokai nutolęs nuo bažnyčios, kurią matau – dabar ypač.
Netikiu bažnyčios institucijos autoritetu, prieštarauju jos vykdomai politikai ir skleidžiamai propagandai žmonių teisių bei lygybės klausimais.
Taigi, susidėjo: pedofilijos skandalai, pasisakymas abortų klausimais, o dabar – ir mano draugų, bičiulių bei kolegų įžeidinėjimas, vadinimas iškrypėliais. Esu tikra, kad tokią nuomonę turi tikrai ne visa bažnyčios bendruomenė, tačiau manau, kad tyla yra pritarimas, nepritarimas – yra garsus pasakymas.
Dabar susidaro įspūdis, kad viešoji bažnyčios nuomonė yra toji, kuri labiausiai girdima, nes niekas iš autoritetų jos nepaneigė. Supratau, kad nenoriu būti to dalimi. Juo labiau – kad vargu, ar kada iš tiesų buvau.
Ką norite šiuo drąsiu ir netikėtu žingsniu pasakyti, kokią poziciją išreikšti?
Manau, kad demokratinėje visuomenėje žmonės taip elgiasi – civilizuotai išreiškia savo pažiūras. Nenoriu pažeminti, sumenkinti tikinčiųjų, tų, kurie bažnyčioje atranda sau svarbius dalykus. Gerbiu ir privalau gerbti jų pasirinkimą. Tačiau labai aiškiai bandau pasakyti, kad ne – aš nepritariu žmonių skirstymui, ypač – tokioje vietoje, kaip bažnyčia, kur, maniau, paleidžiami ego.
Atrodo, klydau. Negirdėjau, kad bažnyčios atstovai taip garsiai ir agresyviai reikštųsi pedofilijos skandalų metu, kaip reiškiasi dėl dviejų žmonių asmeninio pasirinkimo, neturinčio įtakos niekam, tik jiems patiems. Jei jau bažnyčia negerbia meilės, sunku įsivaizduoti, ką ji gerbia.
Papasakokite plačiau apie prašymą išbraukti iš bažnyčios bendruomenės sąrašo: kokia tai procedūra?
Šiuo atveju aš tiesiog surašiau prašymą mane išbraukti iš bažnyčios sąrašų, tai vadinama apostaze. Laukiu atsakymo. Elektroniniame laiške prirašiau, kad jei trūksta kažkokios informacijos, prašau mane apie tai informuoti, nes šį veiksmą man atlikti svarbu.
Tiesa, vienas bičiulis sakė, kad atlikęs tokį veiksmą sulaukė neigiamo atsakymo – kad jokiais braukymais neužsiims, jei nori, važiuok į parapiją. Jei reiks, teks nuvažiuoti. Tačiau man atrodo, kad šiame veiksme svarbiausias yra būtent pozicijos išreiškimas. Jei ne pastarieji skandalai, tikriausiai tokio sprendimo priėmusi nebūčiau, tačiau dabar tiesiog jausčiausi blogai, nurydama tai, ką girdžiu.
Vieša paslaptis, kad egzistuoja dalis kunigų, kurie slepia ne tik savo meilužes, bet ir meilužius. Todėl netikiu, kad pasaulis ilgai gyvens veidmainystėje.
Kaip manote, neapykantos karas dėl Bažnyčios ir LGBT vertybių griaudi tik socialiniuose tinkluose? Gal tai audra tik šiame burbule?
Nemanau, kad tai – socialinių tinklų audros. Socialiniai tinklai juk nėra kažkokie marsiečiai. Žmonės ilgą laiką svajojo išgirsti kitų mintis – štai, dabar girdi. Tos mintys yra tikros. Gal gatvėje to girdisi mažiau, nes retas kuris eina ir šneka tai, ką galvoja, nė neklaustas.
Bet jei žmonės tai rašo socialiniuose tinkluose, vadinasi, tos mintys yra jų galvose – čia, realybėje, tikrame gyvenime. Juk jei aš savo kaimyną feisbuke išvadinsiu iškrypėliu ir kvailiu, o sutikusi laiptinėje tikėsiuosi, jog jis man šypsosis ir su manimi sveikinsis, būsiu mažų mažiausiai nušokusi nuo proto.
Ar tikite, kad ateis diena, kai LGBT nariai galės jaustis gerbiamais Lietuvos piliečiais? Kaip manote, kokių veiksmų reikia, kad pavyktų tai pasiekti?
Tikiu. Tikiu, nes man būtų sunku patikėti, kad pasauliui einant į priekį, žmonės atsisakys remtis mokslu. Nemanau, kad bažnyčios principus pamintų LGBT bendruomenės priėmimas – taip, Šventąjame Rašte konkrečiai apie LGBT nerašoma, bet ten nerašoma apie daug ką, apie ką kalbame šiandien – jis tiesiog per seniai rašytas, kad būtų aprašyta visa moderni visuomenė ir jos problemos.
Juolab, vieša paslaptis, kad tikrai egzistuoja dalis kunigų, kurie slepia ne tik savo meilužes, bet ir meilužius. Gyvena gyvenimą už uždarų durų. Todėl netikiu, kad pasaulis ilgai gyvens veidmainystėje. Kažkuris galas prakiurs, yla visada išlenda iš maišo ir tada turi įvykti pokyčiai.
