Filmo apie Saulių ir Paulių režisieriai: pirmąkart jūsų niekas nejuokins – juoksitės patys

TAIP PAT SKAITYKITE: Pirmadienį Žmonės.lt konferencijoje lankysis pagrindinius filmo herojus - Saulių ir Paulių - įkūniję aktoriai Giedrius Savickas ir Marius Repšys. Pateikite klausimą!

Greitai pasirodys jūsų bendras filmas „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“. Kaip prasidėjo šio filmo istorija?

Simonas Aškelavičius: Natūraliai – susiėjome, sugalvojome ir padarėme... (Juokiasi.) 

Ričardas Marcinkus: Iš tikrųjų norėjome kartu kurti filmą. Pradėjome tai daryti vasarą, prieš dvejus metus. Mūsų operatorius Julius Sičiūnas turėjo trumpametražio filmo idėją ir pasiūlė mums parašyti scenarijų. Mes pagalvojome, jog ta tema turime daug ką pasakyti ir galime padaryti ilgametražį filmą. Galvojome viską daryti paprasčiau, bet visa tai virto labai rimtu reikalu. Kaip, pavyzdžiui, patiems pakabinti filmo plakatus... (Juokiasi.)

S. A.: Julius Sičius iškart žinojo, kad nori filmuoti Anykščiuose. Ten buvo viskas, ko istorijai reikia: mažas miestelis, traukinys... Mes „užkibome“ ir pasakėme: „O, linksmai! Anykščiuose! Varom!“

Kuo ypatingi pasirodė aktoriai, kad juos pasirinkote savo filmui? 

R. M.: Žinokite, buvo visai kitaip. Paprastai būna, kad režisieriai pasirenka aktorius. Tačiau jie sužinojo, kad bus kuriamas filmas ir patys paskambino mums ir pasisiūlė. Jie net sumokėjo mums, kad vaidintų filme. (Juokiasi.) 

S. A.: O jei rimtai, tai, kai išgirdome operatoriaus Juliaus Sičiūno sugalvotą pavadinimą, apie tai, kaip Saulius ir Paulius Anykščiuose apiplėšė traukinį, akyse iš karto pamatėme Giedrių ir Marių (aut. Giedrius Savickas ir Marius Repšys). Marius mums buvo jau žinomas iš spektaklio „Išvarymas“, kuriame labai gerai pasirodė. Giedrius buvo jau seniai pažįstamas, su juo filmavome  televizijos laidas „Dar pažiūrėsim“. Marius vienoks, o Giedrius kitoks. Jie vienas kitą papildė ir dėl to pasirodė, kad gali smagiai kartu suskambėti. 

Tai filmo pavadinimą jums pasiūlė?

R. M.: Taip, jį sugalvojo mūsų operatorius Julius Sičiūnas, nuo kurio viskas ir prasidėjo.

Ar jūsų, kaip režisierių, siekiai išsipildė?

R. M.: Tai, ką padarėme, viršijo mūsų lūkesčius. Filmas išėjo toks geras, kad mes patys dar netikime.

S. A.: Kai kurie žmonės filmkumatė po kelis kartus ir sako, kad jis turi kažkokį stebuklingą užtaisą, jis neatsibosta. Jį galima žiūrėti vėl ir vėl. Tikiuosi, kad ir daugumai taip pasirodys (juokiasi).

Gal galime tikėtis ir antros filmo dalies?

R. M.: Gali būti, kad bus net ir trečia...

S. A.: Žinokite, čia pats svarbiausias dalykas: žiūrovai turės nuspręsti, ar ta kita dalis bus, ar ne. Mes sumanymų turime be galo daug – Sauliaus ir Pauliaus kelionė gali tęstis ir tęstis. Nors gal reikėtų neišduoti – gal jie filmo gale visi miršta? Jie galėtų būti tokie personažai, kurie keliauja iš filmo į filmą, gyvena ir daug ką patiria.

Ar šis filmas skirtas plačiajai publikai? 

R. M.: Taip, kadangi mes patys esam platūs. Bet mūsų humoras tai siauras. (Juokiasi.) 

S. A.: Tai pati „ploniausia“ komedija, kokia tik buvo sukurta Lietuvoje. (Juokiasi.) Rimtai – tai „ploniausiais“ humoras „plačiausiai“ visuomenei. 

Kokia jūsų filmo antraštė?

S. A.: Mes kuriame ir kuriame šūkius... Pirmas: „Tai filmas, kuris įeis į Lietuvos kino istoriją“, antras: „Tai filmas, kuriame pirmą kartą jūsų niekas nejuokins, nes jūs juoksitės patys“. 

Ar jau sulaukėte žiūrovų reakcijų po filmo anonso premjeros? 

R. M.: Iš jų labai sunku spręsti – kiek žmonių, tiek ir nuomonių. Tai ne tas filmas, kurio anonsas viską atskleidžia ir nebelieka siurprizų, kaip, pavyzdžiui, pastarosiose lietuviškose komedijose, kur iš spalvų ir juokelių „nusiskaito“, koks tas filmas bus. O „Traukinio apiplėšimo, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ anonse –tik maža dalis tų humoro atspalvių, kuriuos turi filmas. Šiuo atžvilgiu, jis labai pilnas, turtingas.

S. A.: Viską sužinosime, kai filmą ims rodyti kino teatruose. Mes kurdami filmą galvojome apie žiūrovą, kuris supranta specifinį humorą. Juokinga bus visiems, bet visi tuos juokelius atras skirtingose filmo vietose. Tas filmas skirtas ir jaunesnei, ir vyresnei publikai, ir žmonėms iš Panevėžio, Kauno, Klaipėdos, Vilniaus... 

Nepamirškite Anykščių.

S. A.: Sako, ten statomas atskiras kino teatras šiam filmui. (Juokiasi.) 

O ką galite pasakyti apie patį kūrybos procesą? Kaip vyko filmavimas?

S. A.: Gaires turėjome, bet kūrybinės improvizacijos buvo daug. Kaip ir atėjęs į statybas, negali improvizuoti, kaip statysi dangoraižį: „Kiekvienas nuo savęs gal kažką įdėsim“, ar panašiai. Planą visada turi turėti. Bet kokią nuotaiką, energiją įdedi į ta mūrą, priklauso nuo kiekvieno statybininko... (Juokiasi.) 

Kiek kartų patys matėte savo filmą?

R. M.: Jeigu rimtai, žiūrime jį kiekvieną dieną. Vieną kartą padarai spalvų korekcijas, tada eini į kino salę, vėl jį ten žiūri. Tada yra garso testai, muzika... Kai peržiūri jį kelis kartus per dieną ir nebegali jo adekvačiai vertinti, atidedi kuriam laikui ir vėl pamatai jį kitomis akimis. O kai   montavome, tai su juo eidavome miegoti ir su juo prabusdavome.

S. A.: Su filmu yra kaip su vaiku – nesvarbu, po kiek laiko į jį žiūrėsi, jis vis tiek tavo. Didžiausias iššūkis – filmą pamatyti kaip žiūrovui. Juk jis tavo filmą žiūrės pirmą kartą. 

R. M.: Taip, ir tam žiūrovui nesvarbu, kaip mes filmavome – ar buvo šalta, ar šilta, jam svarbiausia, ką jis patirs, ką išsineš pažiūrėjęs filmą.

S. A.: Už laiką kino teatre, už kurį susimoka žiūrovas, turime atsakyti. Turime garantuoti, kad žiūrėdamas filmą jis išgyvens kažkokias emocijas. Jeigu tai siaubo filmas, o žmogus nebijo, tai tada efektas nepasiektas. Taip pat, jei tai komedija ir jis nesijuokia – vadinasi, tau nepavyko susišnekėti su žiūrovu.

Filmą kūrėte dviese. Ar buvo nesutarimų priimant sprendimus?

S. A.: Mes tai vadiname diskusija. Diskusijos metu gimsta tiesa, o mūsų filme labai daug tiesos. Dar galiu pasakyti, kad filmavimo metu įvyko labai daug įdomių užkulisinių dalykų, bet juos atskleisime tik po filmo. Taip, intriguojame, bet kol kas nenorime, kad žiūrovas vienaip ar kitaip nusiteiktų, kas ir kaip bus.

R. M.: Jeigu mušdavomės, tai tik su pagalvėmis. 

Galiausiai, kaip pakviestumėte žiūrovą į šį labai greitai ekranuose pasirodysiantį filmą?

S. A.: Primerkta akimi, su kreiva šypsenėle... (Juokiasi.) Labai paprasta: jeigu atėjęs į kino salę nuo pirmo kadro viską priimsi rimtai, tai gali pasirodyti labai rimtas filmas; o jeigu nuo pat pradžių pagauni kampą, kas čia vyksta, juoksiesi nesustabdomas. Juoktis galima iš visko, kas ten vyksta. Čia toks socialinis tyrimas – koks yra tas lietuviškas humoras? Televizijoje, kine tas humoras visą laiką vienodas.  Mes Lietuvos žiūrovui parodysim kitą humoro atspalvį.

R. M.: Šis filmas bus dedamas į atskirą lentyną kino istorijoje. Jos dar net nėra – ji kalama, obliuojama, staliai dirba prie jos... 

S. A.: Pats esu dažnas filmų žiūrėtojas, Ričardas taip pat. Kai vaikštai į kiną, tai matai, koks yra kontekstas. Filmas apie Saulių ir Paulių tikrai bus kitokiame kontekste.

Kalbate apie lietuviškų filmų kontekstą? Ką galite apie jį pasakyti?

S. A.: Na, žinote, apie lietuvišką kiną gerai arba nieko. Tai tas pats, kaip leistum savo vaiką į darželį ir tavęs klaustų: „O šiaip, kaip visi tie darželio grupės draugai?“, Juk nesakysi: „Visi kaip visi, bet jau mūsų...“ (Juokiasi.) 

Kai pats kuri filmą, supranti, kiek daug reikia padaryti, kad jis būtų sukurtas iki galo. Gerbi kūrėjus ,nepriklausomai nuo skonio. Tai, kaip ir namas: būna gražus, būna negražus, bet jeigu jame galima gyventi, tai pagarba tam, kas jį pastatė. Reikia džiaugtis bet kokia kūryba. 

Ar patys skaitote kino kritiką?

S. A.: Skaitau, ką rašo, bet ta lietuviška kino kritika visai be pustonių...

R. M.: Šakėmis ant vandens rašyta viskas. 

Kokiais būdais pristatysite šį filmą būsimam žiūrovui?

R. M.: Jau prasidėjo reklama televizijoje, spaudoje, mieste kabos plakatai. Dalyvausime ir televizijos laidose. Per šį interviu taip pat filmą pristatome, juk jį skaitys bent keli būsimi filmo žiūrovai, tiesa? (Juokiasi.)

S. A.: „Panorama“ sutrumpės iki „Sporto“ ir „Orų prognozės“, nes joje bus vien mūsų reklama. (Juokiasi.) 

Ir tada atsisveikinę jie išėjo kabinti savo filmo plakatų... Ačiū už pokalbį!

Komediją „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ galėsite pirmieji pamatyti po „KINFO apdovanojimai 2015“ nugalėtojų apdovanojimų ceremonijos, kuri vyks „Forum Cinemas Vingis“ jau vasario 4 d. Bilietus galite įsigyti visose „Forums Cinemas“ kino teatrų kasose ir internetu.

Nepamirškite balsuoti už savo favoritus iki sausio 31 d. „KINFO apdovanojimų“ svetainėje!