Filmo „Emilija iš Laisvės alėjos“ premjera tapo viena svarbiausių Vasario 16-ąją mininčioje Lietuvoje
Vasario 16 dieną režisieriaus Donato Ulvydo filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“ buvo pristatytas Lietuvai. Vilniaus kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ svečius pasitiko raudonu kilimu.
Vos pradėtas kurti filmas itin domino visuomenę. Gauti bilietų į premjerą Vasario 16-ąją jau buvo sudėtinga. Vilniuje tik viename kino teatre buvo likę keliolika bilietų.
Besirenkantys žiūrovai kalbėjo, kad šis filmas – puikus svarbios datos akcentas. Daugelį jis išvadavo nuo galvosūkio, kaip tinkamai atšvęsti Vasario 16-ąją.
Labiausiai akį traukė pagrindinės filmo herojės Emilijos vaidmenį atlikusios Ievos Andrejevaitės artimieji bei draugai. Be tėvelio Aleksandro aktorę atėjo pasveikinti mamos draugės Jovita Štikelienė ir Laima Kabelienė, pasirėdžiusios tautiniais kostiumais.
Tarp I.Andrejevaitės draugų – ir žinoma makiažo meistrė Karolina Taraškevičiūtė su vyru Leslie Bethelu atvykusi iš JAV.
+89Išvakarėse filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“ buvo parodytas svečiams išskirtinėje vietoje – Kauno dramos teatre. Tai pirmas kartas lietuviško kino istorijoje, kuomet filmo premjera rengiama teatre. Anot filmo kūrėjų, tokį iššūkį jie priėmė neatsitiktinai. Filmas „Emilija iš Laisvės alėjos“ žiūrovus nukels būtent į Kauno dramos teatrą ašuntajame dešimtmetyje, nes tuo metu Kaune skleidėsi laisvės pumpurai.
„Taip, filmas yra istorinis, jo veiksmas vyksta 1972 metais. Tačiau koks aktualus jis šiandien! Juk šiandien kiekviename žingsnyje ir vėl esame verčiami daryti kompromisą su savo sąžine – dėl karjeros, dėl pinigų, dėl padėties visuomenėje. Ir tuomet verčiau patylime, nusprendžiame rūpintis savo reikalais, padejuojame, kad nieko negalime pakeisti ir tylomis leidžiame keroti blogiui. O juk ko reikia, kad pasaulį užgrobtų blogis? Tik vieno vienintelio dalyko – kad visi geri žmonės nedarytų nieko, kad tai sustabdytų. Man labai įstrigo viena aktoriaus Česlovo Stonio pasakyta frazė, kurią mes vėliau įamžinome ir filme. „Sovietinės santvarkos pamatas Lietuvoje buvo ne okupacinė kariuomenė ar partiniai funkcionieriai, bet kiekvieno doro lietuvio baimė prarasti savo suskilusią geldą!“ Pagalvokite apie tai. Kodėl ne visa tauta išėjo į gatves, po R. Kalantos susideginimo, o tik drąsiausi? Nes dauguma nuoširdžiai smerkė tuos, kurie įšdrįso atvirai stoti prieš sistemą. Drausmino tuos, kurie bandė kalbėti tiesą. Nes triukšmadariai trukdo sočiai ir ramiai gyventi. Štai apie ką yra mūsų filmas,“ – sakė režisierius D. Ulvydas.
