G.Bukauskienė – apie „1000 ir vienos nakties“ tikrovę Omane: sultono dovanota opera, naftos doleriai ir „Amouage“

„1000 ir vienos nakties“ tikrovė: sultono dovanota opera, į pasaulį paleistas „Amouage“, naftos doleriai ir grožio turizmas – tokį Omaną pažino Gitana Bukauskienė, su portalu Žmonės.lt sutikusi pasidalinti įspūdžiais, gausia fotogalerija ir patarimais būsimiems keliautojams.

Neturėti išankstinių nuostatų, gerbti vietos papročius, dėkingai priimti viską, kas laukia išlipus iš lėktuvo, bei domėtis žmonėmis – visą pasaulį išmaišiusi Gitana keliauja pagal tokius principus. Galbūt todėl iš esmės nenusivilia, visada atranda ką nors įdomaus ir apskritai tiki, kad prie kaktos priglausti nauji kelionės bilietai padeda nuo galvos skausmo.

Omanas viduržiemy pasirodė puikus priešnuodis nuo šalčio, nerimo, nuobodulio, stereotipų ir vakarietiško pasipūtimo. Valanda skrydžio nuo reklamuojamo Dubajaus – ir atsiduri kitame pasaulyje – jokių dangoraižių, tikri Rytai, ori prabanga ir savitos žaidimo taisyklės. Omanas pelnytai vadinamas Arabijos pasaulio perlu. Ir taip, ten tikrai viskas taip gražu, kaip atrodo.

Keliai keleliai

Pamirškite turisto džiaugsmą keliauti traukiniais, autobusais ar kitu viešuoju transportu. Tokio Omane beveik nėra – tik taksi arba išnuomotas automobilis. Ir skrieti gerais keliais– vienas malonumas. Bene dažniausiai sutinkamos baltos tojotos, nors Maskate esama ir kitų prabangių automobilių salonų. Sakoma, juos ypač mėgsta sultono sūnus – dideliam tėvo galvos skausmui. Jei tikėtume vietos legendomis, Jo Didenybė net grasino prabangių automobilių salonų savininkams atimsiąs leidimą prekiauti, jei ir toliau dovanos mašinas išlepintai atžalai.

Gitana su kelionės draugais rinkosi visureigį bei gidą – 28-erių Mohammedą, gebantį lydėti sportiškus turistus žygiuose, kalnuose ir visur, kur tik fantazija nuves. Karjerą dėl traumos kuriam laikui nutraukęs rankininkas, Omano nacionalinės rinktinės žaidėjas, universitetą baigęs Mohammedas atskleidė detalių, kurių nerasi net retuose kelionių vadovuose po šalį.

Žinoma, reikia Antoine de Saint-Exupéry talento, kad aprašytum dykumos galią, grožį ir... klastingumą. Ji anaiptol ne visada tokia taiki, kaip atrodo žvelgiant pro visureigio langą ar iš oro baliono krepšio. Ir vargas tam, kas žengia į ją be pasirengimo bei deramos pagarbos. Išties, puiki nuolankumo ir susitaikymo pamoka. Visas Omanas – viena didelė gamtos ir kosmoso pamoka: Hajaro kalnai, urvai, plyšiai, tobulas turkio spalvos vanduo. Ne veltui šią šalį taip mylėjo Velso princesė Diana. Jebel Akhdar viršūnė, nuo kurios ji žavėjosi vaizdais, iki šiol mėgstama turistų ir vadinama jos vardu.

Fotogalerija:

Žvilgsnis iš arčiau

Tai yra, iš šalies gilumos. Gitanos žodžiais, Maskate nė į galvą neateina, kad vos prieš pusšimtį metų Omanas iš tikrųjų buvo viduramžių valstybė. Sostinėje atsiskaitydama už latę mobiliuoju ir angliškai šnekučiuodamasi su „Amouage“ butiko konsultantu tuo nė už ką nepatikėtum.

Beje, šis parfumerijos ženklas – Omano sultonato kūdikis. Jo istorija prasidėjo 1983–aisiais, kai sultonas Qaboosas bin Saidas nusprendė atgaivinti šalies parfumerijos tradicijas. Iki šiol valdovas malonina garbingiausius svečius kvapiomis dovanomis, o kūrėjai ištikimi sau – prekės ženklas tebėra nepriklausomas. Ir vargu, ar koks prabangos koncernas pajėgs praryti „Amouage“ (arabiškai žodis reiškia jausmų banga).

Gitanos žodžiais, atsispirti pagundai veik neįmanoma. „Pasimatuoti ką nauja – beprotiškai sunku. Galva apsisuka per penketą minučių. Todėl pasiklioviau vyro nuomone. Ir neapsirikau, nors Lietuvos ore kvepalai atsiskleidė visai kitaip“, – dalijasi apsipirkimo paslaptimis keliautoja.

Silpnos valioms ponioms ir ponams geriau nežengti į juvelyrų kvartalą – aukso spindesys hipnotizuoja kaip profesionalūs užkalbėtojai. Tačiau kitaip nei daugelyje Rytų kraštų, pardavėjai (padavėjai, gidai ir taip toliau) nepasižymi nei įkyrumu, nei noru įsiteikti „baltajam ponui“, kuris vargu ar dar kada užsuks į tavo krautuvę. Antra vertus, mažai kas moka taip pasiūlyti tau ką nors iš tikro reikalinga.

Galbūt tai jauno turizmo privalumai, bet visi, kas dirba šioje srityje, kaip reta dalykiški, tikslūs ir punktualūs. Vėluoti penkias minutes – jau nuodėmė, už kurią dera atsiprašyti ir įspėti. Daugiausia svečių iš Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Šveicarijos – ramių, solidžių ir dar sustiprinančių gerovės įspūdį. Negirdėti ir nematyti nei visur esančių kinų, nei kaimynų iš Rytų. Gali būti, kad savo daro alkoholio draudimas: jo nėra nei turguose, nei restoranuose, troškulį gali numalšinti tik viešbučiuose.

Omano neišlepino iš naftos susikrauti pinigai (pusė šalis pajamų gaunama iš jos, kita pusė – iš žemės ūkio produkcijos – kad ir visur esančių datulių, bananų, mango bei žvejybos). Monarchijos privalumai – sultono nurodymu diduma naftos telkinių darbuotojų turi būti vietiniai; vidutinis atlyginimas – apie 1500 rialų, tai yra, veik 3600 eurų, nors šalyje labiau priimta skaičiuoti doleriais, o senesnės nei 2009 metų kupiūros nepageidaujamos.

Vietinė valiuta laikoma viena stipriausių pasaulyje, vienas rialas – 2,38 euro. Sumanus valdovas, sultonas Haithamas bin Tariqas visapusiškai plėtoja ekonomiką ir neleidžia šaliai virsti prabangia degaline. Net nauji pinigai čia iškart įgyja taurią senumo patiną. O naftos realus, eurus, dolerius ir ekologijos aktyvistų keikiamą žalą gamtai atsveria saulės energijos parkai.

Moterų laimė

Gitana skuba nuraminti visas, sunerimusias, ar griežtos moralės islamo šalyje nesama diskriminacijos dėl lyties.

„Manęs net klausė, ar keliaudama sutikau kitų moterų? – sako ji. – Žinoma, sutikau. Negaliu kalbėti už kiekvieną Omano gyventoją, tačiau teko matyti, kaip vietinė gražuolė sėdi ir nekantriai trepsi koja, kol jos vyras tvarko reikalus. Ir sprendžiant iš tono priekaištauja, kodėl jis sukasi taip nerangiai. Moteris priimta užleisti eilėje – jei tik per kokį stebuklą jos toje eilėje atsidurs. Juk tam yra vyrai!“

Maskatas išskirtinai saugus – sakoma, gali ramiai palikti maišelį su pirkiniais prekybos centro restorane ir grįžusi jį rasi. Gitana patarimo netikrino – jai užteko streso lėktuve, kai iš rankinės, padėtos viršuje, vidury nakties dingo kelios kupiūrų grynųjų. Taisyklė universali - skrendantys naktiniais reisais bet kur turi būti atsargūs – vagišiai, pasidabinę „Louis Vuitton“ lagaminėliais ir kostiumais, niekuo neprimena ilgapirščių.

Omane saugumo principas galioja ir santykiams. Taip, tave lydės akimis – turistai dar irgi nespėjo įkyrėti net sostinės gyventojams. Tik vargu, ar tą žvilgsnį galima pavadinti priekabiavimu, veikiau smalsumu: šioje kultūroje nėra įprasta primesti ir prieiti neatsiklausus. Juolab moters liesti nevalia, net norint padėti.

Omanietės jau rengiasi ne tik juodais, bet ir kitų spalvų apdarais. Ištaigingiausių, siuvinėtų brangakmeniais ir aukso siūlais, kaina galėtų varžytis su „Chanel“ aukštosios mados kūriniais. Kaip danguje, taip ir ant žemės – šalyje klesti grožio pramonė (ištisa Maskato gatvė skirta grožio klinikoms ir salonams), itin populiarus šios srities turizmas į Iraką – irakiečių plastikos chirurgai garsėja auksinėmis rankomis ir mažesnėmis kainomis. Dailintis mėgsta abiejų lyčių atstovai, viena populiariausių procedūrų – depiliacija.

Vyrai dažniausiai vilki tautiniais drabužiais. Aprangos kodas reikalauja, kad valstybės tarnautojai dėvėtų dišdašą – ilgą baltą tuniką, sujuostą diržu ir bištą – atvirą apsiaustą. „Niekas neužmėtys akmenimis už atviras iškirptes ir plikus kelius, bet jei turi bent kiek empatijos ir nori derėti prie aplinkos (ne pritapti, ne susilieti), norom nenorom pasirenki santūrumą. Juolab ir namie nuoga nevaikštau, – pasakoja Gitana. – Tačiau važiuojant lankyti mečetės teko išsinuomoti vietinius drabužius: net gana santūri suknelė pasirodė per menkai pagarbi. Antra vertus, kada dar pasijusi beveik arabe. Kaip sakau, kartais smagu įlįsti į svetimą kailį. Trumpam ir su teise išlįsti vos panorėjus.“

Jei tikėtume Mohammedu, sutartos santuokos šiandien retos – viskas vyksta iš meilės, nors už nuotaką gali būti mokama nuo 6 iki 25 tūkstančių dolerių. Tik prieš metus Omane buvo panaikintas draudimas tuoktis su svetimšaliais (reikalingas Užsienio reikalų ministerijos palaiminimas), tačiau niekas neskuba pasinaudoti šia galimybe.

Kelios žmonos? Galima, bet brangu, sudėtinga ir neverta – omaniečių žodžiais, poros moterų beveik neįmanoma suvaldyti. Ir vis dėlto, Mohammedo tėvai iki šiol mano, kad jų 28-erių sūnus – skaistuolis. O jo seserų nėra matę net artimiausi jo draugai. Nors vis dažniau merginos susipažįsta su vaikinais mokydamosi universitete.

Prieš vedybas vyrui dera įsigyti namą. Statybų hipoteka nemokama, palūkanas už jaunikį moka valstybė. Be to, sultonas mėgsta per valstybines šventes padengti dalies gyventojų paskolas.

„Nenoriu painioti turizmo su nuolatiniu gyvenimu. Vietiniai ir užsieniečiai Maskate gyvena skirtinguose rajonuose. Omanas su viena tiesa – ne demokratinė šalis. Tačiau ir mes, vakariečiai, nestokojame aklų dėmių. Ir dažnai esame išankstinių nuostatų aukos“, – sako Gitana.

Skanaus kepsnio

Maistas – dar viena daugelį dominanti tema. Omanas – mėsėdžių rojus. Čia karaliauja įvairiausių rūšių, formų, prieskonių ir kepimo būdų (pavyzdžiui, 20 valandų troškinta krosnyje po žeme) vištiena, ėriena, veršiena. Plėtojantis turizmui stengiamasi atsižvelgti ir į vegetarų interesus, todėl viešbučiuose rasi net daržovių dešrelių. Siūloma gausybė įvairiausių padažų, sulčių, jogurtų, avinžirnių užtepėlių. Iš visiškos egzotikos – hienos ir kupranugarių mėsa, be kita ko, skani, primenanti jautieną ir neturinti jokio ypatingo kvapo. Nepaprastai skani chalva – tokios iki šiol neteko ragauti bei kiti saldumynai, riešutai, arbatos.

Pagrindinės vietinio maisto savybės – gausa ir šviežumas. Šalyje gyvena daug indų, todėl čia įsitvirtino karis ir apskritai daug indiškos virtuvės patiekalų. Beje, mėgstamas vietinių priekaištas prie stalo nenustygstantiems vaikams – ko čia muistaisi, kaip indas. Vaikų auklėjimas Omane – šeimos reikalas ir atsakomybė, o ant vargšų indų mėgstama karti visus šunis. Kaip sakė gidas, tikras omanietis niekada nenumes šiukšlės – šiukšlina tik, na taip, atvykėliai. Dažniausiai – indai.

Griežta šeimos taisyklė – kad ir koks būtum alkanas, prie stalo sėdama tik tada, kai iš darbo grįžta tėvas. O valgant iš didžiulės bendros lėkštės nepriimta siekti gardesnio kąsnelio. Jei į tave atsukti tik ryžiai – teks tenkintis jais.

Naftos vamzdžio kuklumas

Net laimėjusi naudingųjų iškasenų loteriją šalis nepasidavė prabangos pagundoms. (Galbūt – kol kas, nes jei tikėtume gandais, dabartinio sultono sūnus nepaveldėjo tėvo išminties ir santūrumo ir Haithamas bin Tariqas vargsta auklėdamas suaugusį įpėdinį). Tačiau bent šiandien Omane nėra nei dangoraižių, nei grūstyje stovinčių ferarių. Viskas aplinkui labai kokybiška, labai brangu, bet prekių ženklai nebado akių.

Omanas leidžia pinigus išsilavinimui – mokosi visi, labai gerai besimokančius moksleivius, valstybė savo lėšomis leidžia į užsienio universitetus. Reformatorius sultonas perėmė šalį su keliomis apgriuvusiomis ligoninėmis. Šiandien šalyje veikia ligoninių tinklas, aprūpintas šiuolaikine įranga ir už simbolinį mokestį prieinamas visiems. Kiekvienas gyventojas kartą gyvenime gauna iš valstybės žemės sklypą savo gyvenamojoje vietoje. Daugiabučių taip pat esama, bet juose daugiausia gyvena svetimšaliai.

Du Maskato pasididžiavimo objektai – didžioji mečetė, kurią puošia trejus metus Irane austas milžiniškas kilimas bei didžiulis itališkas „Swarovski“ krištolo sietynas (8,5 tonų, 14 metrų ilgio, 600 000 karoliukų, 1122 lempučių), ir Karališkoji opera, kurią šaliai padovanojo didelis žanro gerbėjas, dabartinio sultono pusbrolis Qaboos bin Saidas, beveik pusę amžiaus kūręs Omano gerovę.

Į klausimą, kiek jis kainavo, Mohammedas gūžteli pečiais – už viską sumokėjo valdovas, taip ir neišsitaręs, kiek kainavo tokia dovana tautai. Nenuostabu, kad abiejų – buvusio ir esamo – sultonų atvaizdai puošia kiekvieną laisvą paviršių, o dvi valdovo jachtas, stovinčias prieplaukoje Maskato centre žino visi taksi vairuotojai. Ir su pasididžiavimu pasakoja apie jas svečiams.