Gabrielė Kaveckaitė – apie gyvenimą su vėžiu: „Iš sveiko vaiko pavirtau į „klipatą“ su 3 proc. išgyvenimo tikimybe“

Gabriele, pradėkime nuo pat pradžių. Kada prasidėjo jūsų kelionė šiuo sunkiu ligos keliu?

Kiek pamenu, viskas prasidėjo, kai man buvo 12–13 metų. Tuo metu buvau labai aktyvus ir sportiškas vaikas. Lankiau visokius būrelius, dalyvavau konkursuose ir niekas nebūtų pagalvojęs, kad su manimi yra kažkas ne taip. Kol vieną rytą neišėjau į mokyklą. Grįžęs tėtis po darbo rado mane susirietusia iš skausmo ant žemės. Buvau staigiai išvežta į ligoninę, kurioje nerado nieko rimto ir sulašinus lašinę išleido namo. Tačiau, tai nebuvo nieko rimto.

Tačiau tada atsiradęs pilvo skausmas niekur nedingo. Skausmingi pilvo raižymo epizodai stiprėdavo ir dažnėdavo, ne kartą teko gultis į ligoninę, kur nustatė tik laktozės netoleravimą. Mano tėvams tokios diagnozės neužteko – aš jų akyse nykau, net ir nebevartojant laktozės. Pilvą nuolatos raižydavo, raitydavausi skausmuose, jų nemalšino jokie vaistai, o galiausiai, pradėjau vemti viską, ką suvalgydavau. Dėl tėvų užsispyrimo išsiaiškinti, kas su manimi negerai, pagulėjau trijose skirtingų miestų ligoninėse, kuriose taip pat nieko rimto nerado.

Išbandžiau ir homeopatinius vaistus, kurie, žinoma, nepadėjo. Buvau pavargusi nuo nuolatinio skausmo ir ligoninių. Pasirinkdavau iškentėti skausmą namuose nei važiuoti į ligoninę, kurioje tik sulašindavo lašinę ar padarydavo klizmą. Gydytojai užsiminė, kad tai gali būti psichologinės problemos, tačiau mama nesutiko su tuo ir mums buvo pasiūlyta apsilankyti pas dietologą Klaipėdoje.

Dėl nesusikalbėjimo telefonu aš buvau užregistruota ne pas dietologą, o diabetologą, ką išsiaiškinome tik nuvažiavusios į Klaipėdą. Gydytoja vis tiek mane išklausė ir pasitarusi su kolegomis pasiūlė atsigulti į ligoninę. Su mama sutarėme, kad čia bus paskutinis kartas, kai aš gulsiuosi į ligoninę. To ir užteko.

Trumpa operacija išaugo į kelių valandų operaciją, kurios metu išpjovė auglį.

Iš Klaipėdos po keletos tyrimų buvau išsiųsta į Kauną tolimesniems tyrimams. Man buvo nustatytas neaiškios kilmės nepraeinamumas žarnyne. Kaune buvau paguldyta į chirurgijos skyrių. Buvo suplanuota trumpa operacija, kurios metu įeis į žarnyną pažiūrėti nepraeinamumo priežasties. Tačiau trumpa operacija išaugo į kelių valandų operaciją, kurios metu išpjovė auglį.

Pasirodo apendicito vietoje trūko žarna ir stebuklingai pati sugijo, o toje vietoje atsirado navikinių ląstelių. Buvau perkelta į onkologijos skyrių, iš kurio išėjau tik po keturių mėnesių.

Tikriausiai buvo sunku suvokti, kad liga užklupo jus. Kokia buvo jūsų reakcija, šeimos, draugų?

Pamenu, grižusi į palatą radau tėtį kalbantį su rezidente. Tėtis jai pasakė, kad aš esu stipri ir man galima pasakyti. Rezidentė pranešė – man 4 stadijos piktybinis vėžys. Tuo metu visiškai nesureagavau. Nesupratau, kiek tai gali būti rimta. Pirma į galvą šovusi mintis – o kas toliau?

Buvo sunkiau nei sunku išgirsti, kad jūsų dukra miršta.

Neturėjau pažįstamų rate nė vieno, kuris sirgtu vėžiu, tad man tai buvo lyg išgirsti, kad susilaužėte koją. Tėčio pirminės reakcijos nemačiau, mamos irgi. Galiu tik pasakyti, kad buvo sunkiau nei sunku išgirsti, kad jūsų dukra miršta. Geriausiai draugei parašiau žinutę, ji verkė. Galiausiai, verkiau ir aš.

Kas vyko toliau? Kokia buvo gydymo eiga?

Man buvo suplanuoti aštuoni chemoterapijos gydymo kursai su pertraukomis ir porto (implantuojamas centrinės venos kateteris – red. past.) įstatymo operacija. Gydymo metu turėjau dar vieną operaciją metastazėms pašalinti. Mano organizmas atlaikė tik septynis chemoterapijos gydymo kursus, kurių paskutinis kursas buvo eksperimentinis. Paskutinį kursą nupirko ir atvežė paramos fondas paskutinėmis dienomis prieš pat suplanuotą chemoterapijos kurso baigimą, kadangi vaistų dar nebuvo nei gamino Lietuvoje.

Kaip jautėtės gydymo metu?

Buvau sugniuždyta. Pagrindinis dalykas, kurį gydytojai ir visi kartodavo, tai neklausti savęs „ o kodėl man?“. Bandžiau apie tai negalvoti iki paskutinių gydymo kursų, kada jau buvo taip blogai, jog norėjau atsisakyti gydymo. Niekas nesugebėtų paruošti žmogaus tam, kas jo laukia. Prieš pat pradedant gydymą nuėjome į kitą palatą paklausti, ko tikėtis iš gydymo.

Susigyvenau su mirties mintimi. Pažinojau žmones, kurie neišgyveno.

Sužinojau, kad bus blogai, bet kad taip blogai, nesitikėjau. Su pirmuoju gydymo kurso suleistu vaistų švirkštu supratau, kad čia bus blogiausia, ko galėjau tikėtis. Nuolatinis pykinimas ir vėmimas, energijos neturėjimas, raumenų atrofija, svorio kritimas iki kritinės ribos, skausmai. Nelinkėčiau to, net blogiausiam priešui. Plaukų išslinkimas buvo mažiausia mano problema.

Chemoterapiniai vaistai, paprastai tariant, žudo visą organizmą ir tuo pačiu vėžines ląsteles. Per tarpus iki kito kurso gydytojai bando atstatyti nusilpusį organizmą ir paruošti dar vienam žudymo kursui. Susigyvenau su mirties mintimi. Pažinojau žmones, kurie neišgyveno. Vieną dieną žaidi su jais, kitą dieną praneša, kad jų nebėra.

Kai būdavo visiškai blogai, galvodavau mintyse, jog neparašiau dar jokio testamento, tad negaliu dar mirti. Ne kartą teko važiuoti naktį iš gimtojo miesto atgal į Kauną kraujo perpylimui, nes trombocitų kiekis būdavo toks žemas, jog vienas netinkamas įsitrenkimas į kažką ir būčiau nukraujavusi.

Kas tuo metu buvo sunkiausia? Gydymas ar suvokimas – nežinia, ar pavyks įveikti ligą?

Man sunkiausia buvo suvokti, kad esu kitokia. Žinote, sunku yra, kai matai, kaip tavo klasės draugai gyvena toliau, eina į mokyklą ir daro ką nori, o tuo pat metu tu sėdi užsidaręs ligoninėje, kur tau reikia pagalbos net nueiti į tualetą. Negana to, aplinkinių žvilgsniai, šnabždesiai praeinant slėgė, nes su tavimi kažkas ne taip.

Esu girdėjusi, kaip mano amžiaus merginos bando nuspręsti, ar aš berniukas, ar mergina. Pamenu, kaip tėvai davė pinigų saldainiams ir su sese išlėkėm į netoliese esančią parduotuvę. Užteko nueiti metrą už laiptinės ribų, kol sulaukiau nemalonaus pro šalį einančio vyro žvilgsnio. Jis pasižiūrėjo į mane, kaip į giltinę, o aš tiesiog buvau pamiršusi užsidėti kepurę. Parbėgau namo apsiverkusi ir daugiau iš namų niekur nėjau.

Kiek užtruko visas šis košmaras?

Gydymo kursas tęsėsi daugiau nei metus, o atsigauti ir atgauti normalią išvaizdą taip pat užtruko metus.

Kas pasikeitė pasveikus? Ar jauteisi kitaip nei prieš ligą?

Pasikeitė požiūris į gyvenimą. Iš visiškai sveiko vaiko, niekam nieko blogo nepadariusio, pavirtau į vaikščiojančią „klipatą“ su 3 procentų išgyvenimo tikimybe. Suvokiau, kad karma niekuo dėta, Dievas čia irgi ne prie ko. Stengdamasi gyventi „sveikai“ vis tiek turiu tikimybę vėl susirgti. Suvokiau, kad negaliu sau leisti atsisakyti visų gyvenimo teikiamų malonumų vien iš baimės vėl susirgti, nes nežinau, kas lems – vėl susirgsiu ar ne.

Liga įveikta, jums 22-eji, koks jūsų gyvenimas dabar?

Aš laukiau, kada pasveiksiu, kad galėčiau įgyvendinti viską, apie ką kažkada svajojau. Nauji potyriai, kelionės, pažintys ir visą kitą. O kada dar, jeigu ne dabar? Jeigu kažkada atsinaujins liga, nenoriu galvoti, kad kažko nepadariau ir per ilgai uždelsiau.

Po ligos galime sakyti, kad „nutrūkau nuo vadžių“, bet proto ribose. Pabaigiau vienus mokslus Klaipėdoje, įstojau į kitus Kaune. Keliauju vos tik progai pasitaikius, planuoju savo ateitį kelis metus į priekį.

Modeliuoju, šoku, dirbu burnos higieniste, mokausi kalbų ir nereaguoju į kitų žmonių nereikalingas nuomones. Gyvenu dėl savęs, o ne dėl kitų. Gaila, kad negalvojau šitaip prieš ligą, manau, būčiau taip pat daug ką nuveikusi arba dariusi kitaip.

Dėliojuosi savo planus ir pildau savo norus iš asmeninio „bucket list’o“. Nenoriu nugyventi gyvenimo vienoje vietoje, kuris galbūt man nepatinka. Atvirkščiai, aš noriu iš gyvenimo pasiimti viską, ką tik įmanoma.

Galbūt turite ar norite ką nors pasakyti tiems, kurie išgyvena tą patį, ką patyrėte?

Patarčiau  tik viena – neužsidaryti savyje ir negyventi su nuolatine ligos baime. Šis patarimas, manau, tinka visiems – tiek sveikiems, tiek sergantiems. Gyvenkite, džiaukitės tuo, ką turite, nebijokite siekti tikslų ir svajoti. Svajonės yra be galo gražu.

Fotogalerija: