Gabrieliaus Landsbergio jautrus sveikinimas sūnui: „Augustas man vis dar tas pats mažytis, dėl kurio vis dar retsykiais stabteli širdis“

Dauguma paauglių sakytų – baisu, kai tėvai rodo tavo vaikystės nuotraukas į namus užsukusiems draugams. O kai tai daro daugiau nei 57 tūkst. sekėjų feisbuke?

Gal ir būtų nemalonu, jei kartu su nuotrauka G.Landsbergis būtų išdavęs kokią nors sūnaus paslaptį. Tačiau ilgame laiške politikas papasakojo apie savo paties nerimą, belaukiant sūnaus gimimo ir kojas pakertantį jausmą, kai pirmą kartą paimi savo vaiką į rankas.

Toliau pateikiame G.Landsbergio tekstą:

„Lygiai prieš šešiolika metų, dešimtą valandą ryto baigiau versti paskutinius serialo žodžius savo kompiuteryje. Sėdome į automobilį ir nuvažiavome gal penkis šimtus metrų iki Antakalnio ligoninės. Lyg buvome planavę eiti, bet Austėjai jau labai skaudėjo nugarą. Ligoninėje įsikūrėme mažoje palatoje ir nors buvo jau šilta diena, kaitino špižinis radiatorius. Juokavom, nors jaudulys buvo milžiniškas. Žinojom, kad iš čia grįšim į kitokius namus. Kurie nebebus jau tik mūsų dviejų.

Po dvylikos valandų laukimo (prieš aštuonias) į palatą sparčiu žingsniu įlėkė daktaras. „Nebegalime laukti“, širdies tonusas krenta, kūdikis dūsta. „Tu – palauksi čia“, rodo į suolą koridoriuje. Man širdis stoja, čiumpu seselę už parankės – „Kas čia vyksta?“. „Bus operacija, sėdėkit, laukit, pakviesim“. Už kelių minučių pro mane koridoriumi metalinėje lovoje ant ratukų praveža Austėją. Kas, kur, kaip? Sėdėt nebegaliu. Vaikštau koridoriumi pirmyn – atgal. Po dvidešimties minučių koridoriaus gale pasigirsta AAAAAAaaa. Bėgte į tą pusę. Išeina seselė – „Sveikinu, turit sūnų“. Vaizdas užtemo. Po kelių minučių jau laikiau rankose besimuistantį ir pieno beieškantį Augustą.

Šešiolika metų šast ir prabėgo. Mano ūgio, platesniais pečiais, jau daugiau knygų negu aš perskaitęs, fantastišką humoro jausmą turintis ir ateities planus kuriantis Augustas man vis dar tas pats mažytis, dėl kurio vis dar retsykiais stabteli širdis.“