Jau vaikystėje receptus piešęs Rokas GALVONAS (20) šiandien yra jauniausias virtuvės šefas Lietuvoje, įkūręs net tris savo restoranus.
„Vos šešiolikos atidariau pirmąjį savo restoraną. Tai, ką turiu dabar, pasiekti buvo nelengva: teko minti net ir teismų slenksčius. Tačiau šiandien galiu pasidžiauti net trimis restoranais ir išvažiuojamųjų banketų virtuve. Džiaugiuosi, kad turiu puikią komandą, kuri kartu su manimi koja kojon žengia į priekį. Tai vienas svarbiausių dalykų“, – įsitikinęs virtuvės virtuozas, kviečiantis artėjant šventėms rūpesčius patikėti jo komandai.
„Esame pasiruošę jums sukurti nepamirštamą šventę. Nustebinkite savo svečius ar kolegas specialiai sukurtu meniu ir aukšto lygio aptarnavimu. Mes galime tapti jūsų šventės pagalbininkais ir atvykti į bet kurią pasirinktą vietą! Siekiame sukurti jaukią atmosferą, tad organizuodami šventes stengiamės apgalvoti visas detales nuo stalų dekoravimo iki vaišių, o kur dar vakaro šou efektai: šampano piramidė ar desertų šou!“ – šventės akcentus vardija talentingos komandos vadovas, iki šiol sukūręs ne vieną įsimintiną reginį.
Hobis virto augančiu verslu
Pirmasis Roko restoranas įsikūręs Taujėnų dvare, kitą restoraną, pavadinimu „Domi“, galime rasti automagistralėje Vilnius-Panevėžys. Na, ir naujausias „Roko virtuvės“ kūrinys – seniausiame Anykščių restorano patalpose įsikūręs „Puntukas“, kuris mena didingą istoriją. Beje, nepamirškime ir konditerijos kepyklėlės bei išvažiuojamųjų banketų virtuvės – štai kokiais pasiekimais gali pasigirti ukmergiškis.
„Visada prisimenu istoriją, kai būdamas mažas nemokėjau rašyti ir skaičiuoti, todėl žiūrėdamas laidą „Gustavo enciklopedija. Receptai“ receptus iliustruodavau: nupiešdavau pusę stiklinės miltų, tada kitą stiklinę pieno, šalia gabalėlį sviesto ir t.t. Manau, kad būtent tada ir užgimė meilė maisto gamybai. Beje, esu dėkingas ir savo močiutei, kuri man, dar būnant mažam vaikui, leisdavo pasijusti tikram virtuvės šefui, eksperimentuoti ir virtuvę paversti tikra gamybos laboratorija. Įsivaizduokite, kaip ji atrodydavo po to“, – juokiasi Rokas.
Kadangi jaunasis šefas nuo vaikystės mėgo gaminti, šio hobio neatsisakė ir paaugęs: „Namuose ruošdavau įvairius užkandžius ar desertus pagal užsakymus, tačiau tai buvo nelegali veika. Po vienos mano pristatytos degustacinės vakarienės, susilaukiau skundų ir grasinimų, kad jei greitu metu neįgalinsiu savo veiklos – gausiu nemenką baudą.“
Pirmajam restoranui pinigus skolinosi
Taip Rokui atsirado poreikis įkurti savo pirmąją virtuvę šalia namų, skirtą išvažiuojamiesiems banketams: „Tuo metu man buvo penkiolika metų. Praėjus keliems metams, sulaukiau pasiūlymo įkurti restoraną Taujėnų dvare esančiose buvusios virtuvės patalpose. Žinoma, sutikau, tačiau net nesuvokiau, kad man, dar esant vaikui, „įšokti“ į tokią gamybą bus didelis krūvis. Pripažinsiu, buvo sunku, tačiau tuo pačiu ir labai įdomu.“
Tėvai ukmergiškį visur ir visada palaikydavo. Tačiau ne kartą buvau girdėjęs žmones sakančius, kad visą verslą Rokui nupirko ir sukūrė tėvai: „Tai yra netiesa, tačiau leidžiu žmonėms taip galvoti, nors iš tiesų nuo pat mažų dienų tėvai „skiepijo“ mintį apie tai, kad viską turiu pasidaryti pats. Žinoma, pasitaikydavo žmonių, kurie mane palaikė ir nuo pat pradžių jiems buvo įdomu, kaip, tuo metu dar vaikas, atidarinėjau restoraną. Tuo tarpu man tai tapo tarsi reklama!“
Tie, kas yra susidūrę su tuo, žino, kad atidaryti restoraną ar maitinimo įstaigą finansiškai yra labai „skausminga“. Taigi, pirmosios virtuvės įkūrimui pinigus Rokas skolinosi. Susitaupęs iš virtuvėje ruošiamų banketų, pirmajam restoranui viską pirko po truputį: „Beje, man labai pasisekė, kadangi senieji restorano savininkai paliko didelę dalį inventoriaus, todėl pirkau tik tai, ko trūko.“
Banketus ruošia nuo penkiolikos
Pirmiausia, kad įkurtų verslą būdamas nepilnametis, Rokas turėjo įtikinti savo tėvus, kad jo atsisakytų ir tokiu būdu teismo metu gautų emancipaciją: „Kadangi esu iš nedidelio Ukmergės miesto, apie tokius dalykus kaip emancipacija buvo mažai kas girdėję – tai buvo vienas pirmųjų atvejų. Daug kas nesuprato, kaip nepilnametis gali turėti individualią veiklą.“
Vėliau, kai biurokratiniai reikalai buvo sutvarkyti, Roko laukė naujas iššūkis: vadovavimas ir vadyba: „Pradžioje buvo sunku vadovauti dvigubai ar trigubai už mane vyresniems žmonėms. Patiems virtuvės darbuotojams buvo įdomu, kaip aš su viskuo susitvarkysiu. Tačiau, laikui bėgant, įgavau kolektyvo pagarbą ir dabar puikiai susidirbame bei komunikuojame.“
Nuo penkiolikos metų Rokas ruošia banketus savaitgaliais, tada be jokio miego pirmadienį nueidavo į mokyklą, o trečiadienį-ketvirtadienį vėl pradėdavo ruoštis savaitgaliui. „Taigi, mokslai nukentėjo smarkiai ir mokyklą baigiau ne pačiais geriausiais pažymiais“, – prisipažįsta jaunasis šefas.
Geriausia mokykla – praktika
Daug žinių Rokas sėmėsi iš interneto, gamino ir eksperimentavo: „Beje, labai mėgstu važinėtis po kolegų bei konkurentų restoranus ir semtis idėjų iš jų. Tačiau, manau, kad pagrindinė patirtis atėjo iš nuolatinės gamybos, nes niekas man nesakė kaip turėčiau daryti ir ką su kuo maišyti.“
Taip pat nuolatos mokėsi ir ruošėsi naujiems sezonams. „Žiemą būna mažai užsakymų ir banketų, todėl šį laiką vadinu kūrybiniu procesu. Tuo metu turiu daugiau laiko gamybai, eksperimentavimui ir naujų patiekalų įtraukimui į valgiaraštį“, – sezoniškumo aspektus atskleidžia ukmergiškis.
Jauniems žmonėms Rokas turi paprastą patarimą – nebijoti juodo darbo. „Aš pats dirbu septynias dienas per savaitę po dvidešimt valandų. Todėl manau, kad be juodo darbo ir be tos gražios vizitinės kortelės, kurią deklaruojame, trijų restoranų šiuo metu tikrai nebūtų“, – sėkmės kainą įvardija R. Galvonas.
Gardžių „Roko virtuvės“ pasiūlymų artėjančioms šventėms ieškokite www.rokovirtuve.lt.