Vienos galingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų – Radvilų – šeimos istorijoje ryškų pėdsaką paliko moteris, tarp amžininkų garsėjusi ekscentriška natūra, išskirtiniu humoro jausmu, galingais ryšiais bei gera širdimi. Praėjo 80 metų po jos mirties, tačiau kunigaikštienė Marija Rožė RADVILIENĖ (1863–1941) iš Branickių giminės, žinoma XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios Europos dama, iki šiol palikuonių yra švelniai vadinama „la tante Bichette“ (iš prancūzų kalbos – teta Stirnelė).
„Visa Radvilų giminė Bišetę labai gerbia ir vertina kaip vieną ryškesnių, kiek kontroversiškų asmenybių savo giminės istorijoje, – sako Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų istorikas Eimantas Gudas, kurį Marijos Rožės Radvilienės asmenybė labiausiai žavi labdaringais poelgiais, aristokratišku gyvenimo būdu bei dramatiškais likimo vingiais. – Kaip savo atsiminimuose rašo kunigas Valerijonas Meištavičius (Walerianas Meysztowiczius), kai kuriuos žmones verta aprašyti, nes jie atstovauja tam tikram tipui ir nusipelno dėmesio už tai. Esama ir tokių, apie kuriuos verta rašyti, nes daugiau į juos panašių nėra. Bišetė –viena iš tokių. Panašių į ją nebuvo. Tai suprasdama net pati sakydavo: „Tokių kaip aš nedaug.“
Geidžiama nuotaka
Kunigaikštienė Bišetė kone visuotinai Europos aristokratijos ir inteligentijos buvo laikoma įtakingos ir ekscentriškos didžiosios damos (prancūziškai – „grande dame“) etalonu, – pasakoja istorikas. – Pravardę ji gavo jaunystėje, nes buvo grakšti ir lengva it stirnelė. Tiesa, vėliau labai išstorėjo ir, amžininkų žodžiais, tapo panašesnė į hipopotamą. Net pati kartais prancūziškai pasiguosdavo, kaip „sunku gyventi tarp tokio pilvo ir tokio užpakalio“. Tačiau, nepaisant pasikeitusios išvaizdos, Radvilienė ir toliau buvo vadinama Bišete. Tokiu vardu ji išliko daugybės XX amžiaus garsių žmonių iš visos Europos atsiminimuose bei istorikų veikaluose.“