Šią gegužę Vytautui Kernagiui būtų suėję 70-dešimt, tačiau jis visada liks 56-erių. Daugiau kaip prieš trylika metų žinia apie netikėtą garsiausio Lietuvoje dainuojamosios poezijos atlikėjo, televizijos veido, renginių vedėjo ligą visiems trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus. Ką jau kalbėti apie jo žmoną Dalią KERNAGIENĘ, kuriai iki šiol trūksta stiprių Vyto apkabinimų, pašėlusio gyvybingumo ar tylaus buvimo šalia.

Dainininkė Judita LEITAITĖ, klausiama, iš kur toks jos balsas, atsako paprastai: „Jūs negirdėjote mano tėčio! Kaip užtraukdavo prie stalo „Graži tu, mano brangi tėvyne...“, tai stiklai virpėdavo nuo balso stiprumo.“ Išbandymų nepagailėjęs likimas mecosopraną, vieną aktyviausių ir ryškiausių Lietuvos kamerinės muzikos atlikėjų išmokė mylėti gyvenimą ir būti dėkingai už viską.

Anksti tapęs našlaičiu, anksti sulaukęs rašytojo pripažinimo ir populiarumo, kitąmet 90-metį švęsiantis rašytojas Kazys SAJA – daugiau kaip pusšimčio knygų autorius. Garbus rašytojas neketina nei plunksnos padėti, nei išsižadėti linksmo požiūrio į gyvenimą – tam nesutrukdė net klastingai kirtęs insultas: „Jūs kalbinate vieną seniausių Lietuvoje gyvų rašytojų, kuris dar neguli lovoje! Pabuvau kiek ligoninėje ir grįžau į namus kaip į rojų.“

Vienos galingiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų – Radvilų – šeimos istorijoje ryškų pėdsaką paliko moteris, tarp amžininkų garsėjusi ekscentriška natūra, išskirtiniu humoro jausmu, galingais ryšiais bei gera širdimi. Praėjo 80 metų po jos mirties, tačiau kunigaikštienė Marija Rožė RADVILIENĖ (1863–1941) iš Branickių giminės, žinoma XIX amžiaus pabaigos–XX amžiaus pradžios Europos dama, iki šiol palikuonių yra švelniai vadinama „la tante Bichette“ (iš prancūzų kalbos – teta Stirnelė).

Vilniuje, Dominikonų gatvėje, nuo sovietmečio vis dar kabo pilka memorialinė lenta lietuvių ir rusų kalbomis. Ji žymi namą, kuriame gyveno ir kūrė Teofilis TILVYTIS (1904–1969) – vienas iš nedaugelio LSSR rašytojų, laimėjusių Josifo Stalino literatūros premiją, ilgametis LSSR Aukščiausiosios Tarybos deputatas ir šaltojo karo metų Respublikinio Taikos gynimo komiteto, ideologijos frontuose kovojusio su NATO, pirmininkas.

„Ach tu puikus mano svajonių kūrinėli, kada aš pamačiau tave vieną vakarą cirko arenoj, nuo tada dingo mano sielos ramybė. Aš jums pasiunčiu savo foto, kad kada kai kam siela jausis vieniša, prisimintum vieną žiūrovą, kuris liko su ilgesiu širdy, su manimi krūtinėj.“ Šiuos žodžius 1940-ųjų spalio 18-ąją parašė nežinomas vilnietis Antanas. Juos skyrė tada dar visai jaunai dvidešimtmetei lietuviško cirko žvaigždei Jadvygai STANKUTEI-RAMANAUSKIENEI (1920–2007).