Apie ALKATRAZĄ – garsiausią Amerikos kalėjimą – iki šiol sklando legendos. Jis veikė dvidešimt devynerius metus ir per savo egzistavimą kėlė siaubą net tiems, kurie apskritai mažai ko bijojo. Čia siuntė pačius baisiausius šalies nusikaltėlius su pretenzija perauklėti. Buvo teigiama, kad pabėgti iš forto neįmanoma, tačiau desperatiškų bandymų netrūko.
Vieną 1936-ųjų balandžio rytą kalinys Nr. 210 Josephas Bowersas mėtė šiukšles į deginimo krosnį kalėjimo kieme. Netikėtai vyras nubloškė karutį, su kuriuo dirbo, ir puolė prie tvoros, nekreipdamas dėmesio į šūksnius. Jam netgi pavyko ją perlipti. Paskui pasigirdo šūvis. Kalinys Nr. 210 nuskrido penkiolika metrų nuo skardžio ir užsimušė. Tam tikra prasme jis pasiekė tikslą – mirė už kalėjimo teritorijos. Tai pirmasis oficialiai užfiksuotas pabėgimas iš Alkatrazo. Iš viso jų buvo keturiolika ir visi, išskyrus vieną, žlugo.
Neįveikiama tvirtovė
Alkatrazo sala išsidėsčiusi per du kilometrus nuo Kalifornijos krantų už garsiųjų Aukso Vartų. Du kilometrai – juokingas atstumas. Miestas, jo pakrantės matomi iš visų pusių, atrodytų, tik šok į vandenį ir plauk. Bet tai apgaulingas įspūdis. San Fransisko įlankos vanduo – ledinis, srovė stipri ir neša tiesiai į vandenyną. Kartais įlanką gaubia tokie tiršti rūkai, kad nematyti ne tik kranto – net ir savų rankų. Sala labai maža: 500 metrų ilgio ir 180 metrų pločio. Jos centre, viršuje, – pats kalėjimas: milžiniška dėžė iš storo betono sluoksnio su vieninteliu įėjimu.
Visą pastatą juosė spygliuotoji viela su stebėjimo bokšteliais. Sargybiniai klausė įsakymo šauti esant mažiausiam pažeidimui. Už tvoros status skardis – šeši metrai, o kai kuriose vietose ir penkiolika. Vienam kaliniui tekdavo trys sargybiniai.