Ji buvo garsiausio Paryžiaus salono šeimininkė, mūza, atvirai mylėjusi moteris. Rašytoja. Ir įžvalgi mąstytoja, pavadinusi visus kariavusius jaunuolius prarastąja karta. Gertrude STEIN (1874–1946) šiandien kaip reta aktuali.
Prieš šimtą metų turtingos amerikietės palankumo ieškojo rašytojai, poetai, dailininkai. Pablo Picasso, Henri Matisse’as ir Paulis Cézanne’as troško patekti į jos namus Paryžiuje. Ernestas Hemingway vertino santykius kaip broliškus. Šiuodu siejo ypatingi ryšiai: ketvirčiu amžiaus vyresnė dosni moteris, puiki teksto stilistė, ilgai globojo sunkaus būdo rašytoją. Amerikos kūrėjų ir mentorių ryšius nagrinėjęs žurnalistas, literatūrologas Davidas Dowlingas vadina Stein jaunesnio kolegos literatūros mokytoja ir motina.
Beje, neturėjusia iliuzijų – mokytoja greitai pastebėjo mokinio pasipūtimą ir atsiminimuose pavadino bailiu. Jai antrina ne tik Hemingway įskaudintos moterys, bet ir rašytojo biografas Aaronas Edwardas Hotchneris, knygoje „Tėtušis Hemingvėjus. Draugo atsiminimai“ rašęs, kad garsusis bičiulis buvo klaikiai nedėkingas už padarytą paslaugą. Antra vertus, daugelis talentingų kūrėjų buvo tiesiog žmonės, nebūtinai pasižymėję kilnumu. Ir ne kas kitas, o Hemingway paskelbė visam pasauliui Stein žodžius apie prarastąją kartą, ji tapo rašytojo kūrinių prototipu.
Žmonės, išgyvenę du pasaulinius karus, suprato vienas kitą. Žinojo praradimo kainą. Ir iki šiol moka pagal skirtingą tarifą: Hemingway, F. Scotto Fitzgeraldo, Picasso, Matisse’o, kitų garsių Stein salono svečių vardus atpažįsta kiekvienas nors kiek išprusęs. O paminėjus ją pačią bent akimirką susimąstai – ir atsimeni rašytoją modernistę, literatūros teoretikę, meno kolekcininkę, talentų globėją, tendencijų kūrėją – kuo tikriausią nuomonės formuotoją, feministę ir tarpukario Europos kultūros klestėjimo bei istorijos simbolį, gimusį kitoje Atlanto pusėje.