Gastronominių susitikimų vietos „ToLi nuo klasikos“ įkūrėja Lina Žilevičė ir gardi jos meilės istorija

Liną radau per... kotletus – kažkam ji siuntė patarimą, ko įdėti, kad šie būtų puresni. Nustebau, kad tokių gražių raudonų lūpų – regis, šiai moteriai geriausiai Lietuvoje tinka raudoni lūpų dažai! – savininkė kepa tokį paprastą patiekalą kaip kotletai.

Derybos dėl susitikimo laiko ir vietos buvo trumputės, bet per jas atvirumas spėjo užvirti lyg aviečių uogienė ir net lipti per kraštus. Ir tai ne akimirkos nuotaika – Klaipėdoje Lina alsią vasaros pavakarę pasitinka ilga raudona suknele.

„Šiandien yra pati geriausia diena“, – juokiasi ji, išvydusi klaustuką mano akyse. Prie savo studijos prisodino gėlių ir sako nakčiai tikrai nesunešianti vazonų – jei ką, tegu vagia. Dažnai blykstelintį jos atlapaširdiškumą patvirtina ir tai, kad mūsų interviu užtrunka neįprastai ilgai: senamiesčiu praeinantys pažįstami, draugai ir klientai puola su šeimininke sveikintis, neretas lyg katinas susirango ant kėdės šalia klausytis mūsų pokalbio, o Linai nė motais – varo toliau, net jei tai pati intymiausia, širdį verianti pasakojimo vieta.

Kodėl esate tokia atvira – su manimi, socialiniuose tinkluose? Nebaugu?

Ko turėčiau bijoti? Didžiausia problema yra apsimetinėjimas. Rodome savo šiltnamius su vešinčiais pomidorais ir pamirštame, kad jie juk tręšti mėšlu. O atvirumas kiekvienam yra pamoka, paakinimas galbūt švelnų žodį pasakyti vyrui ar žmonai, kitaip į vaikus pažiūrėti. Tiesą pasakius, sutikusi kalbėtis nerimavau, kokia nauda iš tų mano istorijų. Dvi poros skausmingai išsiskyrė, du susiėję laimingi – tai dabar reikia visiems pasakoti? Bet gal ir reikia pasakoti, kad žmonės suprastų, jog galima ir išsiskyrus vieniems kitus maitinti ne piktumu, o draugyste.

Iš kur jūs tokia?

Augau kaime Telšių rajone, gyvenome ūkiškai. Šiaip vaikystė buvo linksma ir nerūpestinga, mes tiesiog turėjome daugiau pareigų ir padėti ūkyje buvo savaime suprantama. Būdama aštuoniolikos išvykau pas pirmąją meilę į Ispaniją. Po kelių mėnesių grįžusi ir prisėdusi savo kukliame kambariuke, aiškiai suvokiau: pasaulis didelis, gražus, švarus ir įdomus – čia likti nenoriu.

Šiaulių konservatorijoje pradėjau studijuoti chorinį dirigavimą. Po pirmųjų mokslo metų nuėjau dirbti padavėja. Ta vasara visada liks mano atmintyje. Darbo valandų niekas neskaičiavome. Klientai keisdavosi kaip kaleidoskopas. Į Kryžių kalną keliaujančios turistų grupės iš viso pasaulio, švenčiančios šeimos, alaus maukėjai. Kritinės situacijos, kai kas nors nepagrįstai pyksta arba susipyksta. Kai tau devyniolika, tokius dalykus spręsti yra iššūkis. Man labai patiko šis darbas. Ir šiandien esu tikra, kad jauniems žmonėms viena geriausių mokyklų – padirbėti padavėjais. Išmoksti kritinio mąstymo, bendravimo, konfliktinių situacijų suvaldymo. Juk neretai klientai į tave žiūri kaip į žemesnės grandies asmenį. Gali sugebėti įrodyti, kad toks nesi.

Buvau gavusi pasiūlymą vykti dirbti į uostamiestį. Tuomet vieno bičiulio paskatinta taip ir padariau. Uostamiestyje neturėjau draugų, bet užmezgiau kalbą su vienu, kitu, pakviečiau namo vakarienės – taip per skrandį susirinkau būrį draugų (juokiasi). Su geriausiais esu kartu jau vienuolika metų, ir jie vis dar sako, kad po mano maisto jų skrandžius išvagoja strijos.

Metusi padavėjos darbą su drauge atidarėme ekologinių kosmetikos produktų parduotuvę. Mane svaigino kvapai. Labai daug mokiausi. Vykdavau į seminarus. Darydavau bandymus. Mokiausi nuotoliniu būdu. Vedžiau kvapų seminarus, sugalvojau rengti ir kvapų terapijos mergvakarius – mano dėka trys poros net susituokė, nes merginos savo vyrus sutiko pasikvėpinusios su mano pagalba darytais kvepalais.

Ilgainiui pavargau – mergvakariai virsdavo psichoterapijos seansais. Visada norėjau ką nors daryti su maistu. Išverkiau į naktį, kad labai noriu dirbti su maistu, ir jau po kelių dienų rašiau motyvacinį laišką. Esu dėkinga kulinarinei studijai „Čiop Čiop Klaipėda“ už tai, kad susipažinau su ta savo puse, kurios nepažinojau. Pačiame sezono įkarštyje nieko nepranešęs į mano pilvą atkeliavo Joris. Studijos vadovė dėl manęs šiek tiek pakeitė sąlygas, tad galėjau ilgai gaminti maistą su klientais ir vesti kulinarijos kursus.

Motinystės atostogų išėjau jau turėdama „ToLi nuo klasikos“ viziją, bet kaip tinklaraščio. Feisbuke pradėjau rašyti gastronomines istorijas – mačiau, kad jos žmones užkabina. Dalijausi receptais, daug gaminau, sūnus pilve buvo draugiškas, ir aš iki paskutinės minutės kepiau, fotografavau ir rašiau. Dabar dažnai pasijuokiu, kad man nepasisekė tik tai, jog tuo metu instagramo istorijos dar nebuvo tokios populiarios, – būčiau galėjusi reklamuoti miltus ar majonezą (juokiasi). Išvis labai greitai laikai pasikeitė: dabar virtuvės šefai yra žvaigždės, iš jų ima interviu. Tik mane erzina, kai rimtų mokslų užsienyje nebaigę išleidžia receptų knygą ir vadinasi virtuvės šefais. Aš – toli gražu ne šefė, aš – maisto gamintoja.

Sako, gastronominis verslas – vienas sudėtingesnių.

Todėl ir kūriau jį pagal save, nenorėjau restorano, norėjau vietos su aura ir kad veiksmas suktųsi apie patyrimą, kuris vyksta ant liežuvio. „ToLi“ yra lyg žaidimų kambarys suaugusiesiems. Subtiliai spalvota, tik žaidimai – ne vaikams. Gastronominiai susitikimai – toks sumanymas, kai ir gamini, ir pasakoji, ir ragauji, ir dalijiesi. Ir jis daugiau negu pavyko. Šis projektas išsipildė su kaupu. Pradėjusi nuo kelių susitikimų per mėnesį, jau turiu užsakymų metams į priekį.

„ToLi nuo klasikos“ gimė iš mano ir vyro Tomo meilės istorijos: „tavo To“, „tavo Li“ – taip mudu pasirašydavome vienas kitam laiškus. Pamaniau, kad tai puiki anagrama mano veiklai. Žodžių junginys pavadinime „...nuo klasikos“ – irgi ne be reikalo. Kai pradėjome gyventi su Tomu, jis desperatiškai prašydavo manęs gaminti naminį maistą. O aš paprastai negalėdavau – tai džiovinti pomidorai balandėliuose, tai kaparėliai kotletuose. Tad pirmus metus dažnai skambėdavo frazė, „kaip aš toli nuo klasikos“. Dabar mudu su Tomu jau turime naujų įdomių kūrybinių planų, susijusių su „ToLi“, ir rudenį tuos planus išvešime į Italiją. Tomas yra racionalus, o aš svajotoja, be jo matematikos truputį prapulčiau.

Gardžiame maiste slypi jūsų raktas, kuriuo atrakinate žmonių širdis?

Maistas yra lengviausias raktas. Sunkiau yra neragavusį maisto žmogų įtikinti, kad bus skanu. Aš labai jaučiu žmones. Man labai sunku apsimetinėti. Tikriausiai gražiausias, bet sunkiausias raktas yra tikrumas. Mano, kaip asmens, ir mano maisto, kurį kaskart sukuriu iš naujo.

Chorinis dirigavimas, padavėjos darbas, kvapų terapija, sava gastronomijos studija – gana skirtingos sferos. Kodėl būtent maistas paėmė viršų?  

Buvau tas vaikas, kuris nepauostęs maisto neįsidėdavo į burną. Tėtukas sudrausdavo, sakydavo, kad prie žmonių atrodau kaip laukinė. Gaminti mėgau nuo mažens – man vis neįtikdavo kitų maistas. Pamenu, tėvai nerimavo, kad šešiametė sukasi viena aplink dujų balioną, tad manęs patikrinti ateidavo kaimynė. Pradėjau nuo blynų ir kiaušinienių, o pirmas sudėtingesnis patiekalas buvo jaunų burokėlių ir morkyčių sriuba. Buvau nugirdusi apie duonos skrebučius, tai prikepiau ant kiaulės taukų juodos duonos ir pribėriau jų į sriubą. Kol šeimyna sėdo mano šedevro ragauti, tie skrebučiai baisiai išpampo –tą pirmą savo klaidą gerai prisimenu (juokiasi). Tėtukas vis tiek pagyrė, tik sakė, kad kitąsyk tą duonytę berti reikia prieš pat valgant, tuomet traški būna. Mano tėvas – šventuolis, mūsų ryšys iki šiol stiprus.

Vis tėtukas, o mama?

Šita mano istorijos dalis kasmet keičia spalvas. Kai buvau penkiolikos metų, mama mus visus tris paliko. Ji gėrė, bet nenorėjo to pripažinti. Buvo agresyvi ir chaotiška. Tas laikas, kai ji išėjo, buvo ilga ašarų kupina drama. Būdavo jos pasirodymo epizodų – kaip iš televizijos laidos „24 valandos“. Sesė buvo dar kūdikis, kažkaip visi sukomės. Tėtis daug dirbo, aš ėjau į mokyklą ir auginau mažylę. Tas išdavystės jausmas manyje prislopo gal po dešimtmečio. Šiandieniniu protu mamos nebeteisiu už tai, kokia ji buvo ar yra. Gerai žinau, kad kartais žmonių žaizdos būna tokios gilios, jog jiems niekas negali padėti, tik jie patys. Mama tiesiog nežinojo, kaip gali sau pagelbėti. Aplinka nežinojo. Ji kartais man paskambina, bet mūsų pokalbiai – tarsi apgijusi gili žaizda, iš kurios vėl išplėšė siūlus. Tada aš padedu ragelį, nusivalau ašaras ir vėl iš naujo ieškau adatos, kad sukabinčiau atvipusią žaizdą. Žmonėms taip kartais nutinka, bet tik gebėjimas nepykti ir nekaltinti gali mus pačius išlaisvinti. Labai linkiu to kiekvienam kažką panašaus išgyvenusiam.

Bent jau pačios gyvenimas galėjo klostytis be dramų. Ir nutik taip, kad pamilote vedusį...

Tomą pamačiau dirbdama vyninėje – maniau, kad jis yra Hanibalas Lekteris, ieškantis jaunų mergaičių, iš kurių odos galėtų pasisiūdinti batus (juokiasi). „Labas“ pirmąsyk pasakė po ketverių metų tylios pažinties. Nutiko taip, kad susitikę bendrų pažįstamų gimtadienyje sutarėme važiuoti į Lenkiją, į Beyonce koncertą. Tomas – su žmona, aš – su ilgamečiu draugu, dar keli žmonės. Kelionė buvo smagi: su vaikiškais prisilietimais, pasistumdymais, Tomas stebėjo, aš daug juokiausi – elementarus flirtas. Bet kažkas nutiko ir sniego gniūžtė ėmė ristis nuo kalno. Po mėnesio pripažinome sau įsimylėję. Nieko nebebuvo galima padaryti.

Negi neįmanoma to suvaldyti?

O jūs pabandykite suvaldyti meilę. Žinau, kad žmonės valdo. Mes irgi bandėme. Tris mėnesius. Visi džiaugiamės, kad nepavyko.

O kaip Tomo dukros?

Laimingos. Mums visiems atrodo, kad geri santykiai yra ir vaikų laimės priežastis.

Šiandien merginos keliauja tarp dviejų namų. Kartais – po vieną, kartais – abi, bet ta migracija visiems labai smagi ir nevarginanti. Taip – jau septyneri metai.

Kaip nutiko, kad buvusią savo vyro žmoną šiandien vadinate drauge?

Mudvi suvedė man gimęs sūnus, jam dabar dveji. Tomas stūmė vežimėlį su Joriu ir sutiko buvusiąją. Ji... paprašė palaikyti kūdikį ant rankų. Tomas prisipažino bijojęs, bet ji džiaugsmingai pamylavo vaiką. Netrukus nutiko taip, kad turėjau važiuoti su vaišėmis į vestuves, bet neatėjo indų plovėja – toks svarbus žmogus! Tomas pasiūlė važiuoti kartu padėti, o sūnų palikti jo buvusiosios globai. Ji sutiko! O aš nebijojau. Paskui mudvi susėdome pasikalbėti, nusprendėme, kad kur kas geriau visiems gyventi taikoje. Kas ta tradicinė šeima ir kodėl visi ją taip pabrėžia? Todėl, kad kas antras tokios neturi, bet labai norėtų! O mes ir esame ta netradicinė šeima. Kartais su dūmais, bet atsidarome širdžių langus, dūmus pravėdiname ir vėl naują dieną gyvename vieni kitiems padėdami.

Kaip jūs po tiek dramų išsaugojote širdies lengvumą, kad galite vilktis raudoną suknelę, raudonai dažytis lūpas ir basa taškytis balose? 

Visada galvodavau, kad už debesų yra saulė. Situacijas priimu kaip pamokas, kurios stiprina, įkvepia nepasiduoti. Man Dievas svarbus. Vaikystėje, kai mindavau dviračiu pas karvutes ir trankydavosi žaibas, iš baimės melsdavausi. Šiandien manau, kad kol esame sveiki, niekas nėra bėda. Aš ir mėšlo krūvoje įžvelgiu optimizmo krislą. Juk tai puiki trąša mūsų šiltnamiams (juokiasi). 

Tuno tartaras

• 100 g atvėsinto tuno
• 1 šaukštas skrudintų sezamų aliejaus
• 1 šaukštas sojų padažo
• 20 g smulkiai kapotų svogūnėlių
• 1 šaukštelis vaisių acto
• 1 šaukštelis klevų sirupo
• 1 šaukštelis alyvuogių aliejus
• druskos
• 2 prinokę abrikosai
• 4 vidutinio dydžio braškės

Tunas tartarui turėtų būti su kuo mažiau skiriamojo audinio. Lina savo žuvininko prašo būtent šiam patiekalui skirto gabaliuko. Patariama žuvį pjaustyti norimo dydžio kubeliais, Lina jos labai nesmulkina, nes mėgsta jausti faktūrą. Kuo smulkiau tuną sukaposite, tuo tartaras bus panašesnis į košę, o to reikėtų vengti.

Supjaustytą tuną Lina gardina sezamų aliejumi ir sojų padažu. Aliejus turi būti skrudintų sezamų, kitaip prarasite didžiąją dalį malonumo.

Smulkiai sukapotus svogūnėlius šlaksto actu, klevų sirupu, alyvuogių aliejumi ir druska. Išmaišo, leidžia pastovėti penkias minutes. Sumaišo su kubeliais pjaustytais abrikosais ir braškėmis. Tuną sluoksniuoja su vaisių mišiniu, patiekalą puošia vasaros gėlių „sekretu“ arba šampano žele.