Charizmatiškasis „Kaunas Jazz“ festivalio įkūrėjas Jonas Jučas sako per gyvenimą supratęs: reikia keisti ne šalia esantį, o save – gal tada ir kitas pasikeis.
Dėl gerų aplinkinių žodžių jo asmenybei vis dar nejaukiai besijaučiantis, bet vis labiau juos priimti ir sakyti įgundantis pašnekovas atskleidžia suradęs savo ramybės užutekį.
„Kanaruose mažiau žmonių, viskas pigiau ir jaunimas puikus“, – sako bent kartą per metus į vėjo neužpučiamą miestuką ištrūkstantis J.Jučas.
– Kelionės – viena iš J.Jučo pomėgių sudedamųjų dalių?
– Pomėgių turiu, tiesa, jų nėra daug: pakeliauti, paskaityti, pavalgyti, jūrą aplankyti. Nei kolekcionierius, nei sportininkas nesu, jokių pažadų sau taip pat nedalinu. Visuomet darbelių malonių ir ne tokių malonių turiu, bet ir pastaruosius padaryti turiu, tai ir užsisuku.
Bet žvelgiant apibendrintu žvilgsniu, mano gyvenimas buvo gana įdomus: teko daug iškilių žmonių pamatyti, su daug kuo susipažinti. Ne kiekvienam gyvenime pasiseka tiek pamatyti ar pažįstamų turėti, taigi negaliu skųstis.
Į darželį mama manęs nevedė, bet į teatrą dažnai atsivesdavo, ten su Liutauru Čepracku lakstydavome, kol repeticijos vykdavo.
– O kokį save jaunystėje prisimenate? Mėginot išsiskirti iš minios?
– Nebandžiau būti masės dalimi, bet ir kažkaip specialiai išsiskirti nesiekiau. Tuo metu, kai visi dėvėjo plačias kelnes, manosios nebuvo per daug išsiskiriančios bet ir jos platėjo. Saikas šiaip jau nėra blogas dalykas, tik ne visada pavyksta jį išlaikyti.
– Muzika jus paviliojo nuo mažens?
– Vaikystėje norėjau būti laivo kapitonas. Vėliau dar ir kitų norų buvo. Bet vandenynas ir jūra iki šiol mano. Ten man ramu, gera. Gal todėl vasaromis dirbu per nuotolį iš Nidos.
Prie ežero pas uodus nesiveržiu, man netinka. Aš visiškai jūros žmogus. Žiemą stengiuosi bent mėnesiui ištrūkti į Kanarų salas.
Esu išsirinkęs miestuką, kur vėjas mažiausiai pučia. Lietuvoje šviesos ir šilumos per maža tuo laikui.
– Darbas nuotoliu dovanoja daugiau laisvės ir jūros jausmo?
– Džiazo festivaliui artėjant daugėja darbo su sutartimis, parašais, tokio komforto nebelieka, bet vasaromis darbą nuotoliu sau leisti galiu, tuomet didelio tempo nėra.
Technologijos atveria naujų galimybių, tik gyvenimo tempas žvėriškai greitėja. Bet tai vienas tų dalykų, kurių pakeisti negali. Tada ir burnoti neverta: naudos niekam neneša.
– O kaip reaguojate iš aplinkinių išgirdęs gerą žodį, kuris dedikuotas jums?
– Na, kad visi vaikščiotų ir mane girtų, taip nėra, nes žino, kad nelabai mėgstu. Bet gerą žodį žmonės man yra pasakę, kartais net ne vieną, bet ne kasdien. Daug gerų žodžių esu girdėjęs iš Kaunas Jazz festivalio klausytojų, taip pat dirbdamas ir valstybės tarnyboje jų girdėjau nemažai.
– Dėmesys net ir už pelnytus dalykus jums nėra malonus?
– Tokiose situacijose jaučiuosi nelabai jaukiai.
– Bet gal pats tų gerų žodžių nepašykštite?
– Stengiuosi juos sakyti, bent paskutiniu metu sakau kiek dažniau. A. a. dukra sakydavo, jei iš manęs išgirsti „visai neblogai“, suprask, tai aukščiausios prabos pagyrimas (juokiasi).
Anksčiau to vengdavau dėl tam tikrų savo charakterio savybių. Man atrodydavo, kad kiekvieną idėją galima įgyvendinti dar geriau, taip tas gerumo laipsnis plečiasi iki begalybės. Na, bet komplimentus moterims sakau, žinoma, čia kiti dalykai.
– Kokioje šeimoje pats augote?
– Labai liberalioje šeimoje, su šiuolaikinėmis vaikų auklėjimo tradicijomis nepalyginsi. Augdamas jutau visišką laisvę.
Žinoma, tam tikros tvarkos tekdavo ir man laikytis, lankiau specialiąją muzikos mokyklą. Tai mano batukai buvo nuvalyti, o nagučiai nukirpti (juokiasi). Tiesa, buvo ir komplikuotoji pusė: mama iš tėvo išėjo, kai man buvo keturi mėnesiai.
A. a. dukra sakydavo, jei iš manęs išgirsti „visai neblogai“, suprask, tai aukščiausios prabos pagyrimas.
Močiutė mūsų nepriėmė, gyvenome pas mano krikšto tėvą Rostislavą Andrėjevą. Tuo metu jis buvo vyriausias režisierius Kauno muzikinio teatro.
Į darželį mama manęs nevedė, bet į teatrą dažnai atsivesdavo. Ten su Liutauru Čepracku lakstydavome kol repeticijos vykdavo. O, jei eidamas namo išgirsdavau kur Žaliakalnyje skambančią muziką, sustojęs jos ilgai klausydavau.
Tai matydama mama nupirko pianiną, o vėliau įstojau į muzikos mokyklą. Toks jau buvo tas mano kelias į muziką.
– Ar keistumėte ką nors dabar, kai žvelgiate jau iš brandžios perspektyvos?
– Būčiau daug ką keitęs, bet žmogus kažkodėl yra linkęs mokytis iš savų, ne iš svetimų klaidų.
Buvo daugybė situacijų, kur buvo galima priimti kitokius sprendimus, bet buvau jaunas karštakošis. Tai gero mano gyvenimui nepridėjo: reaguodavau spontaniškai, atsisakydavau pasiūlymų, kurie šiaip sau nedalinami, na, iš tuščios savigarbos.
Bet tai buvo kiti laikai, kitos valdžios, o vėliau gyvenimas apgrūdino: ėmiau labiau apgalvoti savo veiksmus, ramesnis tapau.
Save keisti, be abejo, sunku. Kur kas lengviau dalinti patarimus. Bet tiesa ta, kad reikia žiūrėti ne į kitą žmogų, o į save. Save pakeitus, gal ir kitas pasikeis?
– Kada jaučiatės labiausiai savimi?
– Didžiausias gerumas man, kai gera kitam padarau, tuomet aplanko tikrasis pasitenkinimas. Bet gal aš klystu?
Kaip juokauja vienas bičiulis, čia gal ne visai šio pasaulio dimensija? Kartais būna daug nusivylimo.
Gal ir jūs turite įkvepiančią istoriją, kai pasakytas geras žodis paskatino jus pokyčiui ar tiesiog pastiprino sunkią akimirką? Kviečiame pasidalinti! Siųskite savo istorijas konkursai@15min.lt.
