Gerda Žemaitė apie įgyvendintas ambicijas: „Iš pradžių į mane visi žiūrėjo kreivai“

Trumpa dosjė

Gimimo data. 1981 05 23.
Zodiako ženklas. Dvyniai.
Mėgstamiausia spalva. Mėlyna.
Svajonių šalis. Australija.
Geriausia perskaityta knyga. Charles Martin „Kalnas tarp mūsų“.
Tabu. Viskas, kas peržengia žmogiškumo ribą.
Žaviausia epocha. Renesansas.
Geriausias draugas. Mano sesuo Kristina.
Naminis gyvūnas. Katinėlis Umbro ir katytė Luna.
Autoritetas. Pokalbių šou vedėja Oprah Winfrey.
Kasdienis ritualas. Puodelis kavos, žiūrint pro langą.
Baimė. Aukštis.
Mėgstamiausias metų laikas. Pavasaris.
Erzinanti žmogaus būdo savybė. Šykštumas.

Kaip apsisprendėte dalyvauti projekte „X faktorius“?

Sulaukiau Samo (laidos prodiuserio Sauliaus Urbonavičaus – red.) skambučio su pasiūlymu ateiti ir pabandyti. Jis žinojo, kad esu dainavusi. Vos išgirdusi pasiūlymą, iškart sutikau, o kai padėjau ragelį, susimąsčiau, ar tikrai galiu eiti į sceną ir varžytis dainuodama. Šiek tiek nepasitikėjau savo jėgomis, bet kartu labiau džiaugiausi, nes „X faktorių“ žiūriu kasmet ir visada turiu savo favoritus. Dalyvauti pati projekte niekada nebūčiau sugalvojusi, tačiau nepasinaudoti galimybe negalėjau.

Kodėl dalyvaujate ne viena, bet su scenos partneriu?

Įvyko toks sutapimas. Su kolega operatoriumi vis pasvajodavome įrašyti bendrą dainą. Jis repuojantis, turi ir iš anksčiau sukurtų dainų. Pagalvodavome, kad jau reikėtų, ir vėl paleisdavome tas mintis. Bendrai dainai brendome apie ketverius metus. Šiemet nusprendėme, kad arba dabar, arba niekada, ir kreipėmės į Stano (atlikėją ir prodiuserį Stanislavą Stavickį – red.), kad sukurtų muziką. Patys parašėme žodžius ir įrašėme dainą. Po kelių dienų paskambino Samas su pasiūlymu dalyvauti „X faktoriuje“, pasiteiravo, ar turiu kokių dainų, kurių galėčiau duoti jam paklausyti. Sakau – „tik ką įrašėme“ ir nusiunčiau. Po perklausos jis leido mums dalyvauti kaip grupei.

Koks jausmas klausytis komisijos komentarų? Ar lengvai priimate kritiką?

Labai lengvai priimu kritiką iš kompetentingų žmonių. Kadangi komisija yra tikri savo srities žinovai, tai jų kritiką labai vertinu. Tiesa, labai daug pastabų kol kas negavome, nežinia, kaip bus toliau. Manau, kad ir pačiai komisijai yra labai nelengva, nes visi esame kažkiek pažįstami. Kaip jie patys sako, kritikuoti arba išmesti savus yra sudėtinga. Be to, ir dalyviai labai stiprūs. Visi vienu ar kitu gyvenimo etapu buvę arba ir dabar esantys scenoje – dainuojantys, vaidinantys. Visi drąsūs, kūrybiški, labai gerai pasirodo, deda daug pastangų ruošdamiesi. Žiūrovams tikrai bus į ką pažiūrėti.

Kai prasidės tiesioginiai finalai, bus puiki galimybė pasitikrinti, kiek turite gerbėjų. Ar tai baugina?

Man labai įdomu. Knieti sužinoti, kiek žmonių už mane balsuotų (šypsosi). Kita vertus, suprantu, kad visi esame žinomi ir kiekvienas turime savo gerbėjų ratą. Tikrai neabejoju, kad už visus balsuos ir visus palaikys, nes visi labai mylimi žiūrovų.

Ankstesnių „X faktoriaus“ sezonų dalyviai tikėjosi, kad projektas padės tapti žinomiems, atvers duris į sceną. Kokie jūsų lūkesčiai?

Noriu tiesiog smagiai praleisti laiką, pasiimti iš šios patirties viską, kas įmanoma. Visgi ateityje profesionaliai dainuoti neketinu, tai reikėjo daryti gerokai anksčiau, nes balsas yra toks instrumentas, kurį reikia nuolat treniruoti, tobulinti. Aš to nedariau jau penkerius metus, tai tikrai netaikau į profesionalų lygą (šypteli). Noriu tiesiog pasimėgauti galimybe būti tokioje didelėje scenoje. Galbūt tai bus puikus mūsų, kaip dueto, startas: susikursime programą, su kuria galėsime ir toliau kažkur koncertuoti.

Smagu, kad turime hobį, kur galime save atskleisti, realizuoti, įgyvendinti senas svajones. Dainininke būti norėjau seniai, bet gyvenimas pakrypo kita linkme. Galima sakyti, kad dalyvavimas „X faktoriuje“ yra dalinis svajonės išsipildymas.

Esate įpratusi dirbti su kameromis, tačiau ar viskas vyksta taip pat, kai dainuojate ir kai sprendžiate žmonių problemas „TV pagalboje“?

Tai visiškai skirtingi dalykai. Šiaip kamerų nebijau, bet kai reikia dainuoti ir dar žinai, kad būsi vertinama, jautiesi kaip egzamine – adrenalino, jaudulio per akis. Šiaip prieš kameras pakalbėti galiu visuomet. Paplepėti, pajuokauti, užimti kokią eterio skylutę, bet dainuoti yra visai kas kita, ypač didelėje scenoje. Jauti atsakomybę, negali pasirodyti blogai. Na, taip, gali nepataikyti į kelias nateles, bet negali visiškai susimauti. Taip pat filmuodamasi laidoje galiu valdyti situaciją, pakreipti ją, kaip man patogiau, nes dirbame tik dviese su operatoriumi – pati sau esu ir režisierius, ir scenarijaus autorius, todėl bet kokiu atveju rasiu sprendimą, o čia – atsistojai, padainavai ir nieko nebepakeisi.

Dirbdama „TV pagalboje“ matote visai kitą, paraščių Lietuvą. Kas labiausiai šokiruoja? 

Nuo pat darbo pradžios iki dabar labiausiai šokiruoja istorijos, kuriose dalyvauja vaikai. Visada be galo skaudu ir gaila, kai tėvai nepasidalija vaikų gyvenamąja vieta, vyrai nepasitiki moterimis ir daro DNR testus tėvystei nustatyti. Tokios istorijos sunkiai paleidžia. Net ir jas išsprendusi, išvažiavusi, ilgai apie tai galvoji. Nelaimingi vaikai yra labai didelis Lietuvos skaudulys.

Esate paauglio ir mažamečio sūnelio mama. Kokie pagrindiniai skirtumai auginant vaiką dabar ir prieš keliolika metų?

Labai daug skirtumų. Patys vaikai labai skirtingi. Markas, kuriam tuoj septyniolika, nuo pat gimimo buvo labai neramus, nemiegodavo naktimis. Kurį laiką net galvojau, kad su juo kažkas negerai. Vežiojau pas medikus, nes buvau įsitikinusi, kad vaikas negali nuolat zyzti, nemiegoti, verkti. Medikai pasakė, kad pati nurimčiau ir neieškočiau sūnui ligų – jo tiesiog toks augimas ir viskas. Žinoma, vaikas išaugo šias problemas. Mažasis Nikolas yra ramybės įsikūnijimas. Visą naktį išmiega nuo trijų mėnesių. Galvoju, taip yra dėl to, kad jo laukiausi brandesniame amžiuje, pati buvau daug ramesnė, tvirtesnė. Mano ramybė persidavė ir vaikui. 

Labai skiriasi požiūris į mažylį. Pirmąkart būdama mama visko labai bijojau dėl žinių ir patirties stokos, o dabar viskas buvo daug paprasčiau, o dar dievulis tokį gerą vaiką davė. Visada linksmas, pravirksta tik tada, jei kažką skauda arba sirguliuoja. Visiems tokių vaikų linkėčiau (šypsosi).

Ar turite šeimoje ritualų, tradicijų, kurių visuomet laikotės?

Išskirtinių tradicijų neturime. Kaip ir visos šeimos, švenčiame tas pačias šventes. Labai mėgstame būti gamtoje, važiuoti į sodybą prie Vištyčio ežero, grybauti. Turime taisyklę visuomet tuo pat metu eiti miegoti, nes prisitaikėme prie Nikolo režimo. Anksčiau buvau pelėda, o dabar tapau visišku vyturiu. Taigi anksti keliamės ir anksti einame miegoti. Režimo nepažeidžiame ir savaitgaliais. Jei vykstame pas artimuosius arba draugus, stengiamės juos lankyti dienos metu, kad 21–21.30 valandą jau ruoštumės į lovas.

Žinoma, kaip ir kitos šeimos, vakarais pasižiūrime televizorių, dažniausiai vakarieniaujame visi kartu. Man labai smagu valgyti ne kažkur išsibarsčius, bet susėsti ir neskubant kramsnoti, kalbantis apie praėjusią dieną.

Ar turite laiko tik sau? Ką tada veikiate?

Norėčiau tokio laisvalaikio turėti daugiau, nes nelaikau kirpyklos ar vizito pas manikiūrininkę kokybišku laiku sau. Kokybiškas laikas man yra išlėkti kur su drauge, paskaityti gerą knygą, pasižiūrėti filmą. Mėgstu įsijungti kokią dramą ir viena išsiverkti, kai niekas nemato (šypteli). Tiesa, tas buvo labai seniai. Šiuo metu gyvenu nesibaigiančiu lėkimu. Bet pasibaigs „X faktorius“ ir viskas stos atgal į savo vėžes, galėsiu daugiau laiko skirti sau. O kol kas laisvalaikį skiriu šeimai, nes noriu kompensuoti jiems už laiką, kai nebūnu kartu.

Esate gamtos ar miesto vaikas?

Tikriausiai gamtos. Joje būdama labiausiai atsipalaiduoju. Esu gimusi ir užaugusi Marijampolėje. Tai nedidelis miestelis, kuriame kasdien nepamatysi minios bruzdančių žmonių, kaip Kauno ar Vilniaus senamiestyje. Marijampolėje ir savaitgaliais tuštokas centras, todėl miesto šurmulys mane nuvargina. Geriausiai pailsiu ten, kur mažiau žmonių, vienumoje, kur pakankamai privatumo. Smagiausia – gamtoje.

Kaip manote, ar esate fortūnos lydimas žmogus? Kodėl?

Ko gero, esu. Aišku, norint, kad fortūna šypsotųsi, turi įdėti labai daug darbo, pastangų, privalai savimi labai tikėti. Pamenu pirmuosius žingsnius televizijoje. Atvykusi į Vilnių, įsidarbinau super.lt reportere, prieš tai dirbau „Lietuvos ryto“ televizijos žinių reportere. Visi į mane žiūrėjo kreivai – atvyko čia mergaitė iš provincijos ir bando rasti vietą po saule...

Niekas manimi netikėjo, net artimieji sakė, kad tai ilgai nesitęs. Vis dėlto radau jėgų nepasiduoti, siekti tikslų, negailėdama savęs, ir šiandien esu ten, kur ir noriu būti – dirbu mėgstamą darbą, o dabar įgyvendinu ir seną svajonę. Esu įrodymas, kad dedant pastangas fortūna gali šypsotis bet kuriam žmogui.