Nuo pat pradžių aplinkybės nežadėjo nieko gera. Komerciškai rizikinga tema, ribotas biudžetas, jaunas, nepatyręs režisierius. Pagrindiniai aktoriai – priblėsusi, itin probleminiu charakteriu garsėjanti žvaigždė ir niekam nežinomas debiutantas. Tačiau juosta, kurią 1972-ųjų kovą išvydo žiūrovai, iki šiol neretai pavadinama „geriausiu visų laikų filmu“. Legendinis Francio Fordo Coppolos KRIKŠTATĖVIS šį pavasarį švenčia penkiasdešimtmetį.
Dėl skambių epitetų galima diskutuoti – tikrai atsiras ne vienas pretendentas į geriausio pasaulyje filmo titulą. Kai kam tai – klasikinis Orsono Welleso „Pilietis Keinas“, kai kam – Alfredo Hitchcocko „Svaigulys“, Davido Leano „Arabijos Lorensas“ ar Andrejaus Tarkovskio „Stalkeris“. Tačiau „Krikštatėvio“ įtaka kino menui ir apskritai popkultūrai – neginčijamas faktas. Ne veltui JAV Kongreso biblioteka įtraukė Coppolos juostą į Nacionalinį kino registrą kaip turinčią didžiulę kultūrinę, istorinę ir estetinę vertę.
„Luka Brazis miega su žuvimis.“ „Mes pateiksime pasiūlymą, kurio jis negalės atsisakyti.“ „Palik ginklą, paimk kanoles.“ Nupjauta arklio galva Holivudo prodiuserio lovoje. Kulkų kruša, po neaprėpiamu žydru dangumi suvarpanti Sonio Korleonės kūną. Apelsinai, liūdnai byrantys ant kalėdinio Niujorko grindinio, kol sužeistas Vitas Korleonė lėtai smunka šalia automobilio... Frazės, virtusios sparnuotomis. Scenos, tapusios klasikinės.
Iš Coppolos šedevro mokėsi ir tebesimoko kiti kino kūrėjai. Jis cituojamas, kopijuojamas, parodijuojamas. Kai HBO serialo apie gangsterius „Sopranai“ herojai mini šį filmą, jiems net nereikia ištarti pavadinimo – pakanka tiesiog pasakyti „vienas“ (turima galvoje pirmoji, 1972-aisiais pasirodžiusi, dalis) arba „du“ (ne mažiau puikus 1974-aisiais sukurtas tęsinys), ir tiek personažai, tiek žiūrovai puikiai suvokia, apie ką kalbama.