1985. Vasarį 90-metį paminėjęs garsiausias Lietuvos treneris, Lietuvos krepšinio federacijos garbės prezidentas Vladas Garastas jau tapęs legenda – kaip ir ši fotografo Alfredo Pliadžio daryta nuotrauka po 1985-ųjų kovą laimėto SSRS krepšinio čempionato Kauno sporto halėje.

„Man teatro scena visą gyvenimą buvo svarbiausia. Žinau, kad tai nėra gerai, nes žmogus sukurtas ir šeimai puoselėti. Bet tokia jau esu. Todėl net nežinau, už kokius nuopelnus Dievas man atsiuntė tokį žmogų...“ – žvelgdama į vyrą prisipažįsta aktorė, poezijos skaitovė, režisierė Olita DAUTARTAITĖ. Jų santuokai su inžinerijos mokslų daktaru Romu Aloyzu Dobrovolskiu šiemet bus dešimt metų.

Tarpukario Lietuvoje populiaraus grafiko Viliaus JOMANTO (1891–1960) sukurtą Vyčio ženklą, išspausdintą to meto pasų puslapiuose, šalies gyventojai nešiojosi prie krūtinės. Tačiau sovietmečiu dailininko pavardę vengta minėti, nes beveik pusę savo sąmoningo gyvenimo jis praleido karo tarnyboje arba gulaguose.

Ją vadino vienintele ir nepakartojama. Prieš 125 metus gimusi Unė BABICKAITĖ-GRAIČIŪNIENĖ (1897–1961), Vakaruose – Uné Baye, išties buvo unikali. Ją pripažino ne gimtinės, bet JAV, Londono ir Paryžiaus profesionalūs teatrai ir filmavo Holivudas. Ji – pirmoji Lietuvos režisierė; pirmoji Lietuvoje moteris, pradėjusi viešai žaisti tenisą. Jai eiles dovanojo garsiausi to meto poetai, o jos portretus tapė geriausi dailininkai.

„Džiaugiuosi, kad niekada neapsiribojau kurios nors vienos srities fotografavimu. Tad iki šiol galiu stebėti, koks turtingas yra gyvenimas: jame pilna ir džiaugsmo, gimimo, meilės, ir skausmo, mirčių“, – sako vienas garsiausių šalies fotomenininkų, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Romualdas POŽERSKIS, praėjusią vasarą šventęs 70 metų jubiliejų.

Dėl tarpukario Lietuvos karininko Jono NOREIKOS (1910–1947) vis dar aršiai laužomos ietys. Istorikai, jo paties giminės, žydai, nukentėję nuo Holokausto, ir savo tautos praeitimi besidomintys mūsų šalies piliečiai nesutaria, kas buvo šis žmogus: didvyris ar antraplanis antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, žinomas kaip Generolas Vėtra, okupacinės nacių valdžios kolaborantas ar disidentas, žydų žudikas ar gelbėtojas. O gal, kaip teigia istorikas Nerijus Šepetys, toliau tebekuriamo mito personažas?

Neseniai mirusi aktorė Monica VITTI (1931–2022) – nė kiek ne blankesnė epochos žvaigždė nei su ja dirbę vyrai. Tik pasaulis neteisingas: jos ekrano partnerius ir režisierius publika atsimena kur kas geriau.

1947 metais Rumunijoje susituokė pora, kurios žiaurumas ir godumas vėliau sukrėtė pasaulį. Tiesa, vieniems paskutinių Rytų Europos komunistinių lyderių – sutuoktiniams Elenai (1916–1989) ir Nicolae (1918–1989) CEAUŞESCU – galiausiai labai nepasisekė: 1989-ųjų gruodį rumunų prezidentą ir jo žmoną, faktiškai valdžiusią kartu su vyru, sugavo bandančius pabėgti iš šalies, paskubomis nuteisė mirties bausme ir sušaudė.

Nuo pat pradžių aplinkybės nežadėjo nieko gera. Komerciškai rizikinga tema, ribotas biudžetas, jaunas, nepatyręs režisierius. Pagrindiniai aktoriai – priblėsusi, itin probleminiu charakteriu garsėjanti žvaigždė ir niekam nežinomas debiutantas. Tačiau juosta, kurią 1972-ųjų kovą išvydo žiūrovai, iki šiol neretai pavadinama „geriausiu visų laikų filmu“. Legendinis Francio Fordo Coppolos KRIKŠTATĖVIS šį pavasarį švenčia penkiasdešimtmetį.

Šį holivudinės romantikos, paslaptingo grožio, nepriekaištingo stiliaus įsikūnijimą garbino politikai ir kariškiai, rašytojai ir aktoriai. Atrodė, jog visas Marlene DIETRICH (1901–1992) gyvenimas kupinas žavėjimosi, gėlių ir aplodismentų. Tačiau tai – tik iliuzija. Legendinei aktorei ir dainininkei likimas lėmė tapti skaudžių XX amžiaus įvykių liudininke.

Kartą vyriškis stebėjo keblią situaciją. Berniukas nepajėgė susitvarkyti su dideliu saldainiu: kišo jį į burną, traukė, ėmė iš vienos rankos į kitą, o šias valėsi į šonus. Pribėgusi motina subarė, vaikas paplūdo ašaromis... Vyras susimąstė: kas čia yra ne taip? Kodėl saldainis, užuot džiuginęs, tapo konflikto priežastimi? Jis suprato, kad reikia ką nors keisti, tik dar nenumanė, ką. Tas vyriškis buvo Enricas BERNATAS, po kelerių metų sukursiantis vieną garsiausių ispaniškų prekių ženklų – CHUPA CHUPS.

Niekas neskaičiavo, bet ir taip aišku, kad per pandemiją parduotos tonos nosinaičių, nes sloga – pirmas ligos pranašas. O ir šiaip sunku įsivaizduoti rankinę, kurioje nebūtų gurgždančios servetėlių pakuotės. Tačiau mūsų nejaudina buitine atlieka tampantis popierius. Smagiau pakalbėti apie tikras NOSINES, kurių, panaudotų, laukia šilto vandens ir kvapnių skalbiklių vonia.