Geštalto terapeutė Brigita Kaleckaitė: „Didžiausia problema, su kuria susiduriama pasaulyje – nerimas“

Pastebėjau tendenciją, kad vis labiau populiarėja susidomėjimas psichologija, įvairiomis psichoterapijos rūšimis. Kaip manote, kokios to priežastys?

Aš manau, ir poreikis didėja, ir žmonės pradeda kitaip žiūrėti į specialisto pagalbą. Galbūt spauda, televizija prisideda prie informacijos apie psichologinę ir psichoterapinę pagalbą sklaidos, žmonės patys labiau domisi. Pastebėjau, kai anksčiau žmonės ateidavo į paskaitas, seminarus ar konsultacijas, daugiausia prašydavo teorijos – knygų, literatūros, straipsnių. Dabar sako: „Knygų nenoriu, jų galiu ir pats pasiskaityti, aš noriu save patyrinėti.“

Ar pasaulyje tendencija panaši?

Statistikos niekur neskaičiau, bet galiu išsakyti savo subjektyvią nuomonę. Rytų ir Vakarų Europos šalyse tokio pobūdžio specialistų poreikis tikrai didelis. Vienintelės, kuriose, kiek žinau, nėra geštalto terapijos, yra arabų šalys. Spėjama, kad ji nelabai dera su musulmonų tikėjimu. Neseniai ši terapijos rūšis gana stipriai pradėjo plisti Kinijoje ir Japonijoje. Bet, tarkime, Gruzijoje nemažai klientų, ypač moterų, į terapiją eina slapta nuo savo šeimos. Taip teigiu, nes Gruzijoje vedu mokymus, tad daugiau žinau apie šios šalies gyventojų kultūrą ir mentalitetą. Lietuvoje tokio slaptumo nebėra. Dažniausiai žmonės netgi patys garsiai įvardija, kad vaikšto pas terapeutą. Bet yra ir to neviešinančių žmonių. Tai – kiekvieno apsisprendimo reikalas.

Kada geriau kreiptis į psichologą, o kada – į psichoterapeutą? Kaip išsirinkti tinkamą specialistą?

Yra psichologų, psichoterapeutų, psichologų-psichoterapeutų ir psichiatrų-psichoterapeutų. Psichiatras yra medikas, kuris nustato diagnozes, išrašo vaistus, dirba kaip medicinos profesijos atstovas. Psichologas dažniausiai yra akademines studijas – bakalaurą ir magistrą – baigęs specialistas, dirbantis pagal kokią nors sistemą ir teikiantis psichologines konsultacijas. Lietuvoje yra tokia tradicija, kad psichologas, baigęs studijas, pasirenka podiplomines psichoterapijos studijas. Tai reiškia, kad tas žmogus turi ne tik akademinį psichologijos išsilavinimą, bet ir gilų vienos paradigmos, vienos krypties supratimą, kaip dirbti su žmogumi, kokias strategijas taikyti.

Dar yra tiktai psichoterapeutai. Geštalto psichoterapija nėra tik psichoterapijos kryptis ar metodas – tai ir gyvenimo būdas. Mokytis ir dirbti geštalto terapeutais gali ne vien psichologai ar medikai.

Kaip išsirinkti, pas ką eiti? Aš siūlau žiūrėti, kokia yra problema. Jeigu žmogus kenčia nuo depresijos, panikos priepuolių, psichopatologinių sutrikimų (haliucinacijos, keisti garsai ar spengimas ausyse, paranojinės idėjos), tada labiau verta kreiptis į psichiatrą-psichoterapeutą arba psichiatrą, jis vėliau nukreipia ir dirba kartu su psichoterapeutu. Tokiais atvejais, kai žmogus kreipiasi į psichoterapeutą, svarbu, kad šis bendradarbiautų su psichiatru, t. y. pamatęs, kad kažkas yra ne taip, rekomenduotų jį klientui. Labai gerai, kai šie specialistai bendradarbiauja. 

Bet, tarkime, jeigu žmogus susiduria su krize (kaip antai: skyrybos, mirtis, netektis, negalėjimas susilaukti vaiko, darbo praradimas, pervargimas), tada galima kreiptis į geštalto ar kitos psichoterapijos krypties psichoterapeutą arba psichologą. Geriausia rinktis specialistą, kuris patinka kaip asmenybė. Yra teorija, kad galima išsirinkti specialistą, kuris, atvirkščiai, labai nepatinka. Priklauso, kokias problemas norima išspręsti. Bet, pirmiausia, geriau išsirinkti specialistą, kuris žmogui patinka.

Po kiek laiko galime kalbėti apie pokytį?

Kai kuriems užtenka 3–5 sesijų, o kartais tenka į terapiją vaikščioti ilgiau – ir 5, ir 10 metų. Viskas priklauso nuo to, kokio pokyčio žmogus nori. Pas mane atėjusio žmogaus visada klausiu, kiek kartų jis norėtų pamėgindyti ateiti, koks yra jo tikslas, kam terapija jam reikalinga. Dažniausiai tariuosi penkiems kartams, nes po vieno karto sunku pajusti poveikį. Bet po 5 kartų žmogus gali suprasti, ar jis nori tęsti terapiją, ar ne.

Iš kokių ženklų galima spręsti, kad psichoterapija padeda?

Sunku įvertinti, ar psichoterapija padeda, nes yra labai daug subjektyvių kriterijų. Amerikiečių psichologė Babette Rothschild sako, kad pagrindiniai psichoterapeuto tikslai dirbant su klientu yra du: padėti jam pagerinti gyvenimo kokybę ir tapti nereikalingam. Jeigu žmogus mato, kad jis gali geriau tvarkytis su savo gyvenimo sunkumais, vadinasi, terapija padeda. Būna, žmonės ateina į vieną ar dvi sesijas ir dingsta. Būna, kai kada grįžta. Tie, kurie po kiek laiko grįžta, sako: „Man iš pradžių labai pagerėjo, palengvėjo ir aš pamaniau, kad toliau lankytis nebereikia. Bet paskui vėl viskas grįžo.“ Iš tiesų kartais po vienos, dviejų, trijų sesijų būna toks nemažas palengvėjimas. Tačiau pokyčiui įgyvendinti vis tiek reikia laiko. O kai kurie žmonės išsigąsta ir bijo tęsti terapiją dėl to, kad kaip tik po kelių ar keliolikos sesijų jiems pablogėja. Tai nėra keista. Kai žmogus kažką daro automatiškai, o paskui pradeda analizuoti, gali ateiti sunkumas. Daug kam taip būna. Išanalizavus sunkumą, galima iškilti aukščiau, eiti toliau ir pakilti į lygmenį, kuriame su problemomis tvarkytis lengviau. Kai žmonės apie tai žino, rečiau meta terapiją iš karto.

Ar pokyčiai būna tik vidiniai, ar jie kaip nors pasireiškia ir fiziniame kūne?

Tiek iš savo, tiek iš žmonių, kuriuos matau aplinkui, patirties visiškai patvirtinu tezę, kurią teigia kūno psichoterapeutas Alexanderis Lowenas. Jis sako, kad jei įvyksta didelė transformacija, žmogus pasikeičia ir fiziškai. Nėra fizinio pokyčio be vidinio ir vidinio pokyčio be fizinio. Pasikeičia eisena, kūno sudėjimas, veido išraiška, atsiranda naujų bruožų. O būna žmonių, kurie visiškai vienodi ateina ir išeina. Tada suprantu, kad jie nelabai ir pasikeitė.

Smalsu, kokių stipriausių pokyčių esate mačiusi per savo praktiką?

Istorijų yra labai daug. Ypač geštalto studijų metu žmonės padaro labai daug įvairiausių pokyčių. Kai kas netikėtai išsiskiria, kai kas pakeičia darbą, kai kas iš kokių nors rimtų pareigų ministerijoje išeina dirbti vaikų darželio auklėtoja. Tokių netikėtų pokyčių tikrai yra labai daug. Mane tai mažiau stebina. Labiau stebina tai, kad dauguma grįžta į buvusį gyvenimo ritmą. Tarkime, visiems labai aktualus užimtumo klausimas: visi visur skuba, turi daug darbų, įsipareigojimų, dirba 24 valandas per parą. Tokia mada, globalizacija. Ir dėl to labai kankinasi. Mačiau labai daug istorijų, kai žmogus viską meta. Visi jį sveikiname, juo džiaugiamės. Įdomiausia, kad iš tų staiga viską metusių ir pradėjusių gyventi ramiai gal tik vienas kitas tokį gyvenimo būdą tęsė po 2–3 metų. Dažniausiai žmonės vėl užsisukdavo tame skubėjimo rate. Taip nutiko ir man. Dirbau dviejuose darbuose, iš vieno išėjau, atsirado daug laiko. Atsimenu, iš pradžių labai mėgavausi – vaikščiojau gatvėmis, žiūrėjau į visus bėgančius žmones ir galvojau: „Kaip smagu, kad galiu sau leisti daryti, ką noriu, sėdėti kavinėje, skaityti.“ Atėjo gruodis. Visi vis dar kažkur bėga ir man pradeda kilti nerimas: jie visi kažkur bėga, jie visi kažką lanko, jie visi kažką daro. Taigi pagrindinė problema, kaip pasakyti „ne“ visai tai gausybei, kaip iš jos išsirinkti nedaug ir skirti sau laiko pailsėti.

Kodėl pasirinkote gilintis į geštalto psichoterapijos kryptį?

Nesu geštalto fanatikė. Kartais būna, kad pakritikuoju šią kryptį, pasakau, kad kažko trūksta, kažkas negerai. Nėra nė vienos idealios psichoterapijos krypties, kiekviena turi ir kokių nors trūkumų. Būtent geštaltą pasirinkau visai netyčia. Pirmiausia norėjau studijuoti psichodramą, tada domėjausi egzistencine psichoterapija. Galiausiai nutiko taip, kad dvejiems metams išvažiavau į Rygą. Čia atradau Rygos geštalto institutą. Nuėjau į įvadinę paskaitą, man labai rezonavo daugelis dalykų, tad pradėjau studijuoti. Geštalto terapijos kertiniai dalykai yra santykis, buvimas autentiškam, gebėjimas jausti ir spontaniškai reaguoti į tai, kas vyksta čia ir dabar. Man labai patinka, kad geštalto terapija remiasi holistiniu požiūriu, nėra siauro matymo. Mes kreipiame dėmesį ir į mąstymą bei mintis, ir į jausmus, ir į fizinį kūną, ir į intuiciją. Taigi tiek į dvasinius, tiek į materialius dalykus.

Man tai primena mindfulness techniką...

Esu buvusi keliuose mindfulness mokymuose, skaičiusi keletą straipsnių ir matau labai daug panašumų. Netgi pratimai tie patys. Mindfulness ir geštaltas iš tiesų yra labai panašūs, tik mindfulness, kaip aš kartais pajuokauju, turi geresnį pavadinimą – geštaltas neskamba taip patraukliai.

Madride pradėjote studijuoti bioenerginę analizę. Kokia tai kryptis?

Labai ilgai rinkausi, kokios kūno psichoterapijos norėčiau pasimokyti. Bioenerginę analizę studijuoti pradėjau tik praėjusių metų rudenį – atsirado noras patyrinėti savo kūną. Ji nėra populiari – Baltijos šalyse nėra nė vieno šios krypties specialisto. Apie ją daugiau yra žinoma JAV ir ispaniškai kalbančiose šalyse. Man patiko šios krypties požiūris į žmogų. Jos atstovai kalba apie gyvenimo energiją, apie tai, kad jų įsivaizduojamas idealus žmogus yra energingas, švytintis ir visapusiškai jaučiantis gyvenimą. Jaučiantis ne tiek racionaliai, kiek kūnu, gyvenantis šią minutę, šią valandą ir jaučiantis gyvenimo malonumą. Bioenerginė analizė teigia, kad matydami, kaip atrodo žmogaus kūnas, mes galime sužinoti apie tam tikrą jo charakterį. Ir čia nėra jokios mistikos. Iš pradžių, kai sužinojau apie šią psichoterapijos kryptį, kilo atmetimo reakcija, bet, pradėjusi labiau gilintis ir stebėti kitus ir save, atradau, kad yra daug pagrįstų ir paaiškinamų dalykų.

Pavyzdžiui?

Pavyzdžiui, tai, kad plaukai yra tiesūs, kirpčiukai taisyklingos formos, pagal bioenerginę analizę reiškia, kad žmogus yra rigidiško charakterio tipo: mėgsta taisykles, tvarką, aiškumą, jam norisi viską kontroliuoti. O jeigu turi labai garbanotus plaukus, vadinasi, jis yra labiau romantiškas, su juo daugiau galima bendrauti per pripažinimą, meilę, apskritai per jausmus.

Dar, pavyzdžiui, yra vadinamasis šizoidinis tipažas: žmonės būna labai aukšti ir liesi, labai nerimastingi, dažnai linkę į menus, religijas ir panašiai. Jeigu žmogaus platūs ir įtempti žandikauliai, didelė tikimybė, kad vaikystėje jis jautė pyktį ir nuoskaudą, o tėvai ar kiti artimi žmonės neleido jam jų išreikšti. Siauros lūpos atspindi norą kontroliuoti ir laikytis taisyklių, o putlios lūpos rodo, kad šiam žmogui svarbūs jausmai ir bendraujant su juo svarbu tų jausmų neignoruoti. Pagal kvėpavimo būdą galima matyti, kiek žmogus jaučia. Jeigu kvėpuoja labai paviršutiniškai ir greitai, jis ir jaučia mažai. Jeigu kvėpuoja giliai, žmogus neblokuoja jausmų ir gali išbūti tiek su teigiamais, tiek su nepatogiais jausmais, tokiais kaip pyktis ar skausmas. Toks žmogus yra autentiškesnis ir gyvesnis.

Mes visi turime įvairių tipažų bruožų, nepriklausome tik kuriam nors vienam, bet pastebiu, kad kažkuris dominuoja ir labai daug pasako apie asmenybę. Pradėjusi studijuoti šią kryptį, pradėjau ir žmones matyti kitaip. Nuvykus į kokią nors šalį galima nustatyti, kas būdinga vienai ar kitai kultūrai, net nebendraujant su žmonėmis – vien iš jų kūno sudėjimo.

Truputį primena ajurvedoje minimus žmonių konstitucijos tipus...

Bioenerginės analizės tipažai visiškai sutampa su ajurvedoje minimais konstitucijos tipais. Taip pat bioenerginė analizė turi kinų medicinos, čigongo filosofijos elementų. Buvau vienuose kitos kūno psichoterapijos rūšies mokymuose ir pastebėjau, kad joje yra daug sumodernintų to paties čigongo pratimų. Taigi viskas jau buvo sukurta – visi kūno psichoterapijos pradmenys yra indų ir kinų filosofijoje ir medicinoje. Dabar atsirandančios kryptys yra tik sumodernintos jau egzistuojančios žinios.

Dar prieš dešimt metų vienoje Europos geštalto terapijos konferencijoje garsi Italijos geštalto psichoterapeutė Margherita Spagnuolo Lobb išsakė mintį, kad mūsų visuomenė šiuo metu yra be ribų ir aiškumo – fluid society. Todėl pagrindinė problema, su kuria dabar susiduria klientai visame pasaulyje, – nerimas. Nerimas kyla dėl ribų neaiškumo, tradicijų praradimo, greitų pokyčių, globalizacijos ir technologijų. Bendravimas per technologijas stipriai auga, tačiau auga ir depresija sergančių žmonių skaičius. Todėl šiandien psichoterapijos tikslas yra pagelbėti žmogui pačiam susikurti vertybinį savo gyvenimo pagrindą, saugumo salą, kuri padėtų gyventi nestabiliame pasaulyje.