Gimstamumo krizės akivaizdoje – atviras Faustos Marijos laiškas: „Ilgai viduje spyriojausi tai rašyti“

Apie mažus demografinius rodiklius F.M.Leščiauskaitė prabilo socialiniuose tinkluose. Ji tikina, kad tapus tėvais pasikeičia abiejų poroje esančių žmonių gyvenimai bei atskleidė, kaip savo šeimoje ji dalijasi darbus.

Įrašu Fausta pasidalijo ir su portalo Žmonės.lt skaitytojais.

„Ilgai viduje spyriojausi rašyti šį tekstą. Žinau, kad aš jį matau kaip palaikymą moterims, mamoms, šeimoms, bet kai kas matys kaip puolimą. Kaip kaltinimą. Ir vis dėlto, tikiu, kad tie, kas mane seka ir skaito, tai daro todėl, kad aš esu kokia esu: ne be nuomonių.

Mama = tėtis ir tėtis = mama. Kad ir kokie skirtingi, kad ir kokių skirtingų dalykų gali išmokyti. Ir ačiū tau už tai, Matai. Ne už tai, kad mes tobulai susitvarkome, nes tikrai ne, bet už tai, kad tu labai realiai esi. Visada“, – įrašą pradėjo Fausta.

„Mama=tėtis

Klausiamos apie prastos demografijos gerinimą moterys neretai pamini sąžiningą, lygiavertį vaiko auginimo pasidalijimą. Jei atvirai, aš netikiu, kad tai pagerintų demografiją – manau, kad mes jos apčiuopiamai tiesiog nepagerinsime, nepriklausomai nuo beveik nieko – tačiau
lygiavertę tėvystę matau kaip būtinybę.

Per 1,7 vaiko auginimo metų niekada negėriau šaltos kavos. Nė karto nebuvau pervargusi iki tokio lygio, kad aprėkčiau savo vaiką. Buvau pavargusi ir labai pavargusi, bet tais kartais gaudavau ir ilgiau pamiegoti. Man pasisekė, kad mano vaikas rimčiau nesirgo, pasisekė, kad auginame vaiką be papildomų poreikių. Bet man ne pasisekė, o buvo aiškiai susitarta, kad gausiu lygiavertį tėtį, o ne „kartais padeda“ vaidmenį.

Tai reiškia, kad neretai Matas keliasi po vos kelių valandų miego, nors jam į darbą, nes aš žindyti kėliausi visą naktį. Tai reiškia, kad kai aš pavargusi, o gal turiu pasidaryti darbus, o gal tiesiog labai noriu pabūti viena, jis pasiima vaiką ir važiuoja pramogauti, pas senelius, į parką, kavinę.

„Tėtis dirba, o mama ne“ pas mus ne argumentas. Žinoma, visą motinystę aš ir truputį dirbu, tačiau ne dėl to. Vaikas yra gyvenimo pokytis ir pasirinkus jį turėti, gyvenimas keičiasi. Vadinasi, abu tėvai susiduria su tais pokyčiais. Labai patogu sakyti, kad tėtis dirba, todėl jam reikia pailsėti. Realybė ta, kad pailsėti reikia abiems, abiems reikia laiko sau, abiems reikia miego. Užkrauti šiuos
nepatenkintus poreikius tik mamai, nes tu dirbi – ne tėvystė. Tik pinigų uždirbėjas dar nėra tėtis.

Be abejonės, tai taip pat reiškia, kad kai turiu jėgų, tai keliuosi aš, o jį palieku pamiegoti. Nebūtinai tada, kai esu labai gerai išsimiegojusi: tiesiog kai jaučiu, kad galiu. Ir aš apie tai sąžininga, nesinaudoju,
nesimaivau.

Žinoma, toks tėčio įsitraukimas reiškia, kad aš Matu pasitikiu. Aš jiems nesuruošiu drabužių, maisto, nepatikrinu, ar pakankamai apsirengė (nebent noriu prisidėti). Tai reiškia, kad aš nekvestionuoju, ar tėtis sugebės pamaitinti ir aprengti vaiką. Gal jis tai darys kitaip nei aš. Neabejotinai darys kitaip nei aš. Kas pasakė, kad jis to nepadarys geriau nei aš?

Man tai leidžia būti gera ir kantria mama, o jis yra geras tėtis. Aš galiu save realizuoti savo gebėjimuose, galiu didžiuotis savimi, kad galiu uždirbti. Aš nesijaučiu praradusi gebėjimų, iškritusi iš pasaulio (nors neabejotinai teko susimažinti ir net nemanau, kad kažkada grįšiu į buvusias apimtis). Aš jaučiuosi, kad turiu energijos dūkti ir juokauti. O kai neturiu, žinau, kad turiu į ką atsiremti.

Mūsų vaikas su tėčiu turi tokį patį ryšį, kaip ir su mama. Nebuvo etapo, kai tėtis lyg ir nelabai reikalingas. Pasaka mielai lieka su juo ir pamojuoja man „ate“, kai išeinu. Ir mielai lieka su manimi, kai išeina tėtis.

Mūsų šeima visai netobula, šis įrašas anaiptol nereiškia, kad mes nesipykstame, kad niekada neišsiliejame vienas ant kito. Bet man šeima – ne kalėjimas, aš nesijaučiu įstrigusi, nesijaučiu aplinkybių auka, nesijaučiu savęs pamiršusi. Tai manęs
nepatraukia pulti į antro vaiko gamybą, bet ar nepakanka to, kad trys žmonės (ir vienas šuo) šeimoje jaučiasi gerai?“ – rašė F.M.Leščiauskaitė.