Gimtadienį minintis Juozas Butnorius – apie praeities klaidas, šeimą ir svajonių namus pajūryje

„Švęsti gimtadienį su draugais man pavyksta itin retai, kadangi dažniausiai savaitgaliais tenka koncertuoti, tačiau šeštadienį kaip tik turėsiu laisvą ir jį norėsiu praleisti su šeima bei draugais“, – apie gimtadienio planus portalui Žmonės.lt pasakoja Juozas Butnorius.

„Pasikviesiu į juos į svečius, pasibūsim ir skaniai pavalgysim. Kadangi Kalėdų senis man padovanojo naują „Kamado“ kepsninę, truputį prieš juos pasimaivysiu ir pavaišinsiu vakariene“, – šypteli atlikėjas ir leidžiasi į pokalbį apie bėgančius metus bei jų atneštas patirtis.

Regis, su metais pas jus energijos tik daugėja. Kaip pats susigyvenate su skriejančiu laiku?

Man atrodo, kad bėgantys metais labiau gąsdina moteris, nei vyrus. Aš tai priimu natūraliai – dieną prieš ar po gimtadienio niekas kaip ir nepasikeičia. Sensta pas mane tik pasas... Žinoma, matau, kad barzda po truputi tampa žila, atsiranda ir šypsenos raukšlių, tačiau širdyje aš užsilikęs tarp 25-erių ir 30-ties (šypteli).

Prisiminkite save prieš 10 metų. Ar labai pasikeitėte?

Oi, labai... Labiausiai pasikeitė mąstymas, gyvenimo tempas, atsirado gerokai daugiau atsakomybės jausmo. Ne paslaptis, kad mano praeityje buvo visko – ir duobių, ir nuosmukių. Tačiau dabar išgyvenu pakylėjimą ir jaučiu, kad susitvarkiau savo gyvenimą.

Mane supa tokia aplinka, kurią aš noriu matyti šalia savęs, o per laiką su netinkamais žmonėmis atsisveikinau. Dėl to esu labai laimingas, nes tai palengvino mano gyvenimą.

Prie vidinių pokyčių labiau prisidėjo branda ar visgi aplinka, kurią minite?

Vieniems tikriausiai viskas ateina su laiku, kitus formuoja aplinka. Man asmeniškai pasikeisti labiausiai padėjo šeima. Visada svajojau apie šeimą ir savo namus – gerbūvį, į kurį galėčiau sugrįžti. Visą tai turiu puoselėti, o būtent tai mane veda į priekį.

Tiesa, kartais tas bėgantis laikas gali suveikti atvirkščiai. Kaip tame posakyje „žilė galvon – velnias uodegon“... O štai mano atveju kitaip – manau, kad tą velnią iš savo uodegos jau išvariau. (šypteli)

Dažnai itin gražiai atsiliepiate apie savo žmoną Gražiną. Galbūt būtent ji yra jūsų kelrodė žvaigždė geresnio savęs link?

Su šia mintimi sutinku šimtu procentu. Visą gyvenimą jaučiau ir sau kartojau, kad man reikia išorinės motyvacijos. Vienus motyvuoja vidinės ambicijos, o man reikia turėti dėl ko stengtis. Nemoku daryti dėl savęs, todėl labai džiaugiuosi turėdamas savo žmoną ir vaikus, dėl kurių galiu padaryti viską. Jie yra ne tik mano varikliukas, bet ir ramybės oazė, kurioje randu save. Jau eina šešti metai, kai aš jaučiu, kad mano gyvenimas sudėliotas ir toliau dėliojasi taip, kaip visada svajojau.

Daugeliui pastarieji metai buvo nelengvi. O kaip apibūdintumėte savuosius?

Pastarieji metai buvo be galo darbingi. Be to, su žmona įgyvendinom svarbų tikslą – įsigijom savo svajonių namą šalia Klaipėdos. Nelabai buvo ir kada atsikvėpti, tad dabar labai laukiu atostogų. Visgi su žmona nesame linkę sėdėti vietoje, tad kiekvieni metai būna įsiminti, neleidžiame sau „vegetuoti“. Per Naujuosius metus su Gražina taip pat sugalvojome crazy projektėlį, bet jo kol kas dar nenorime atskleisti (šypteli).

Tikiu, kad dažnai dėl koncertų tenka keliauti į sostinę. Nekilo minčių įsikurti būtent ten?

2003 metais atvykau į Klaipėdą studijuoti ir iškart pajutau, kad mano širdis priklauso čia. Tiesa, 8-erius metus gyvenau sostinėje, ten ir pradėjau dainuoti su „Patruliais“, tačiau galiausiai sugrįžau į pajūrį, sutikau savo žmoną ir nusprendžiau šaknis įleisti čia. Į Vilnių smagu atvažiuoti, bet čia tempas man per didelis, manau, kad jame nespėčiau pasidžiaugti gyvenimu, kaip galiu mėgautis Klaipėdoje.

Visgi be svajonių išsipildymo ir pakylėjimo, pastaraisiais metais šou pasaulį sukrėtė ir ne viena netektis. Ar jos kaip nors paveikė, leido kitaip suvokti gyvenimą?

Neslėpsiu, kad šios netektys sukrėtė, juk tame tarpe buvo ir artimų draugų. Kai tai įvyksta, pradedi ieškoti savyje kaltės, galvoti, galbūt galėjai dėlto kažką padaryti. Tačiau galiausiai supranti, kad ne viskas yra tavo rankose, jose – tavo pačio gyvenimas, kurį pats turi dėliotis taip, kad neįvyktų panašių dalykų.

Yra toks fantastinis filmas „Žemės branduolys“, kuriame pagrindiniam veikėjui užduodamas klausimas, kaip jis išgelbės visą pasaulį. Į jį jis atsako paprastai – „Negaliu išgelbėti viso pasaulio, nes neturiu tiek jėgų. Galiu atrasti jėgų išgelbėti tik savo šeimą“. Moralas toks ir yra – mūsų darbas stengtis padaryti kuo daugiau, bet kaip bebūtų, ne mūsų galioje pasirūpinti visais. Žinoma, turime klausti savo artimųjų, bičiulių kaip jiems sekasi, kai reikia padėti, tačiau ne visada viskas yra tik mūsų rankose. Svarbiausia kiekvienam pasirūpinti savo šeima ir savimi.

Pokalbį baikime šviesesne nata – ko gi sau palinkėtumėte ateinančiais metais?

Bijau „prisilinkėti“. (juokiasi) Prieš kelis metus sau linkėjau perskaityti 12-ka knygų, tačiau pavyko perskaityti vos vieną. Tad šįkart per daug nežadėdamas palinkėsiu vieno – asmeninio tobulėjimo.

Fotogalerija: