Gimtadienį minintis Liudas Mikalauskas: „Didžiausia dovana gyvenime – žmona Sigutė“

Kaip planuojate paminėti šią progą?

Net nebežinau (šypsosi). Mano gimtadienis – pirmadienį, o tai yra menininkų laisvadienis. Tačiau prieš kelias savaites sulaukiau skambučio iš Palangos su prašymu dainuoti renginyje. Sutikau, o vėliau sužinojau, kad dėl augančių susirgimų skaičiaus renginys atšauktas. Taip ir blaškomės. Galbūt savaitgalį atšvęsiu tradiciškai su draugų kompanija ir šeima.

Nebaisu, kad gali vėl tekti atsisveikinti su žiūrovų pilnomis salėmis?

Pasakysiu atvirai, vėl sustoti man netgi norėtųsi... Vasara buvo labai intensyvi – per savaitę po 5-7 renginius, rudenį taip pat jų nemažai, nors jau po truputį jaučiasi apmažėjimas ir šiokia tokia panika tarp organizatorių. Bet aš nesiskundžiu, nes jei ir toliau varysiu tokiais tempais, tai švęsiu ne savo 36-ąjį gimtadienį, o 50-ąjį (juokiasi).

Rugsėjo pabaigoje jūsų žmona Sigita taip pat minėjo gimimo dieną. Ar vienas su kitu apsikeitėte kokiomis nors ypatingomis dovanomis?

Dažniausiai mūsų dovana vienas kitam – laikas kartu. Mėgstame ką nors aplankyti, pasimėgauti vienas kito draugija. Pats asmeniškai Sigitai jokių dovanų nedovanoju, apart gėlių puokščių. Nesu išradingas ir mano žmona viską, ko jai reikia nusiperka pati. Na, o man išvis nieko nereikia, nes viską jau turiu! Todėl geriausia dovana mums išvažiuoti į kokį nors spa, ar pasidaryti 2-3 dienų išvyką.

Su Sigita esate ne tik vyras ir žmona, bet ir kolegos – kartu organizuojate ne vieną muzikos festivalį.

Tikrai taip. Didžiausia dovana gyvenime – mano Sigutė. Savyje ji turi tiek kantrybės, atsidavimo šeimai, o tuo pačiu ir kultūrai. Sigita tiek kartu su manimi, tiek atskirai turi nemažai veiklos. Dažnai žmonės manęs klausia, kaip aš viską spėju, tačiau man įdomiau kaip viską spėja mano žmona? Be to, kad yra Kazlų Rūdos miesto tarybos narė, taip pat Kazlų Rūdos kultūros centro direktoriaus pavaduotoja bei mūsų viešos įstaigos „Liudo Mikalausko koncertai“ vadovė, kartu ji ir muzikos festivalių organizatorė, mano kolegė, žmona, dviejų vaikų mama. Esame išties puiki komanda.

Neįsivaizduoju žmogaus šalia savęs, kuris nebūtų iš kultūros pasaulio. Būtų sunku, jei dar grįžus namo vėlai po koncertų reiktų kivirčytis dėl per mažo dėmesio, ar teisintis, kodėl po renginių taip ilgai miegu. Menininkas šalia turi turėti palaikantį ir jo gyvenimo būdą suprantantį žmogų.

Visgi, nebūna namų be dūmų. Dėl kokių dalykų tenka pasibarti? 

Nelabai turime kada pyktis (juokiasi). Galbūt kartais pasijaučia, kad šeimoje per daug diskutuojame apie darbus, ir kiek mažiau apie būtį, santykį, tačiau tai retai kada išeina į barnį. Ir net nežinau, ar daug kalbėti apie savo bendras veiklas yra trūkumas, svarbiausia, kad visada atrandi laiko prieiti ir apkabinti, pabučiuoti. Svarbiausia neprarasti to ryšio, o santuoką statyti vien ant jausmo ir ant emocijų aš bijočiau. Kai žmonės turi bendrą viziją ir panašias mintis, tada santuoka pakankamai tvirta. Mūsų šeimoje tai pasiteisina – ne veltui šią vasarą minėjome 10 metų santuokos sukaktį.

Per 10 santuokos metų užgyvenote ne tik bendras veiklas, bet ir vieną brangiausių projektų – vaikus. Ar per darbus užtenka pakankamai laiko septynerių Gintarei ir ketverių Jonukui?

Dabartiniame laikotarpyje aš asmeniškai vaikus matau rečiau, tačiau prisimenant karantiną, galiu pasakyti, kad tai buvo Dievo dovana praleisti tiek daug laiko su savo atžalomis. Atrodo, kad savo vaikus tarsi pažinau iš naujo. Kažin, ar vėl turėsime kada tokią galimybę dieną iš dienos būti su visa šeima, kasdien žiūrėti filmus, žaisti, valandų valandas kalbėtis.

Dabar po visų darbų ir renginių vaikus matau vakarais. Tiesa, dažniausiai mano vakaras pasibaigia klausant kaip man Gintarė seka pasakas, o aš tiesiog užmiegu jos lovoje (juokiasi). Tada tenka pereiti į savo lovą. Su mumis vis dar kasnakt miega Jonukas ir nors vis dažniau su žmona kalbame, kad jau laikas jam eiti miegoti atskirai, dar taip norisi pamatyti jį miegantį, ryte pabusti prispaustam į kampą. Vaikai auga per greitai, ir pats dažnai jiems tai sakau, pajuokauju – gal jau sustokit?

Jūsų šeimoje meilė muzikai ir kultūrai išties ryški. Galbūt jau pastebite ir vaikų muzikalumą?

Šiemet dukra man padarė geriausią dovaną – užsirašė į kanklių būrelį. O aš be galo mėgstu jų skambesį! Sakiau, jei per keletą mėnesių nepasiduos ir nedings susidomėjimas, nupirksiu jai šį instrumentą. Visgi, jei atvirai, nežinau, ar norėčiau, kad vaikai taptų muzikantais. Žinau, kokia sunki menininko duona ir kiek daug sudedamųjų dalių reikia, kad pasisektų. O kartais tenka gimti ir po laiminga žvaigžde, kad neliktum vidutinioku. Ne visiems taip pasiseka.

Koks jums yra geriausias poilsis po renginių, koncertų, įtempto laiko?

Geriausias poilsis po visų darbų yra bitininkystė. Tai išties daug reiškiantis ir mane užpildantis hobis, kuriuo galiu pasidžiaugti kažkur nuo gegužės mėnesio iki rugsėjo pradžios. Kai gyvenimo tempas greitas ir po lėkimo užsuki pas bites – būsena iškart pasikeičia. Tiesą sakant, kai esi įsiaudrinęs ir „užsilėkęs“, geriausia pas bites yra eiti be pirštinių: vienas greitas judesys – ir tik cmakt! Nenorėdamas būti sugeltas turi nusiraminti tiek psichologiškai, tiek fiziškai.

Na, o šaltuoju metų laiku mėgstu pirtį, taip pat atsipalaiduoju šokdamas į eketę. Nežinau, ar tai susiję, bet galbūt todėl mane vis aplenkia virusas, nors dirbu su miniomis žmonių...

O be ko neįsivaizduojate savo dienos?

Be tos minios žmonių ir koncertų! 

Tradiciškai paklausiu – tai kogi palinkėtumėte sau gimtadienio proga?

Sveikatos. Tikriausiai jau banalėju, anksčiau net nebūčiau pagalvojęs, kad sau linkėsiu tokio dalyko! Niekada nebuvau mėgėjas lankytis pas daktarus, tad gal pradžioje pradėsiu sveikata rūpintis linkėjimais, o vėliau ir veiksmais... (šypsosi)