Liudas Mikalauskas kviečia į savo sodą: čia solistas paniūniuoja ir bičių pilniems aviliams

„Mano didžiausias poilsis po visų darbų yra bitininkystė. Tai išties daug reiškiantis ir mane užpildantis hobis, kuriuo galiu pasidžiaugti kažkur nuo gegužės mėnesio iki rugsėjo pradžios. Kai gyvenimo tempas greitas ir po lėkimo užsuki pas bites – būsena iškart pasikeičia“, – apie meilę bitininkystei ir jos naudą pasakoja operos solistas.

Su bitininkystės paslaptimis L.Mikalauskas susipažino būdamas dešimties, kai jį padėti pakvietė močiutės sesers vyras, Liudo šiltai vadinamas tiesiog dieduku.

„Mano diedukas buvo bitininkas ir visada, kai tik imdavo medų, veždavosi mane kartu. Tai – įdomiausias procesas bitininkaujant“, – tikina jis.

Liudas pasakoja, kad paauglystėje užsimanė keletą avilių pasistatyti ir savo sodyboje. Iš pradžių 15-metis savarankiškai rūpinosi keturiomis bičių šeimomis, nes jo tėtis buvo nusiteikęs skeptiškai. Atlikėjas prisimena, kad tėtis, eidamas padėti imti medų, visuomet vilkdavosi storą striukę, nes labai bijojo būti sugeltas. Vis tik vėliau šeima su bitėmis susidraugavo ir jų nebebijojo. Nepaisant to, jų draugystei nebuvo lemta tęstis ilgai.

„Kai baigęs vidurinę mokyklą išvykau studijuoti, mano bitėms nutiko keistas dalykas: nors buvau jomis pasirūpinęs ir palikęs visus reikalingus vaistus, jos visos išmirė. Galbūt jos jautė, kad šeimininkas išvažiavo... Šis įvykis mane privertė padaryti ilgą pauzę“, – dalijasi atlikėjas.

Pertrauka gana užsitęsė – Liudas prie bitininkystės sugrįžo tik prieš dvejus metus. Prisiminti mylimą veiklą jam leido vienas pasiūlymas.

„Gavau kvietimą padainuoti bitininkų sąjungos gimtadienyje, o kaip atlygį gavau dvi bičių šeimas, nuo kurių viskas ir prasidėjo. Tiesa, dėl pandemijos sąjungos gimtadienis jau du kartus buvo nukeltas“, – pasakoja L.Mikalauskas.

Iš gimtosios Tauragės Liudas parsivežė avilius ir visus būtinus įrankius, kuriuos jo tėtis buvo išsaugojęs. Jam ypatingai svarbus yra senovinis medsukys, pagamintas dar 1950 metais. Liudas sako, kad nors galėjo rinktis elektrinį medsukį, gerokai palengvinantį medaus ėmimo procesą, jis apie tokį prietaisą net nenorėjęs pagalvoti.

„Iš kaimo parsivežęs avilius net susigraudinau. Kai prie jų prisiliečiau, sugrįžo tiek daug vaikystės prisiminimų... Senovinis medsukys kelia ypač didelę nostalgiją: imdamas medų prisimenu, kaip diedukas mokė juo naudotis, jį išsivalyti ir išplauti. Aš – į nostalgiją linkęs žmogus, tad tokie dalykai man labai svarbūs“, – jautriais momentais dalijasi atlikėjas.

L.Mikalauskas įsitikinęs, kad jo diedukas bitininkystės tradiciją perėmė iš ankstesnių kartų: „Seniau gyvenant kaime neturėti kelių bičių šeimų būdavo nenormalu. Dabar vyksta kaimų urbanizacija – ten vargiai išvysi karvę, arklį ar bičių avilį“.

Vis tik Liudas ūkininkauti neketina – visa tai daro tiesiog dėl malonumo. Vyras pasakoja, kad bitininkystė jam yra ir puiki terapija, padedanti atsigauti po sunkių darbų.

„Jei žmogus visur ir visada lekia, skuba, yra įsitempęs, bitės tą jaučia ir joms tai nepatinka. Taigi, kai esi įsiaudrinęs ir „užsilėkęs“, geriausia pas bites eiti be pirštinių: vienas greitas judesys – ir tik smakt! Vienai bitei įgėlus, būtinai į tą pačią vietą įgelia kita ir kaipmat nuramina“, – juokiasi Liudas.

Operos solistas atskleidžia, kad nenorint būti sugeltu, reikia nusiraminti tiek psichologiškai, tiek fiziškai ir viską daryti lėtai. Jis tikina, kad per penkias ar dešimt minučių, praleistų su bitėmis, jis visiškai atgauna ramybę. 

Neseniai arijomis Venecijos gondoloje aplinkinius stebinęs L.Mikalauskas nusijuokia sulaukęs klausimo, ar šiomis džiugina ir savo bites. „Arijų tikrai nedainuoju, tačiau eidamas prie avillių paniūniuoju“, – juokiasi jis. 

Paklausus, ar su meile renkamas medus tampa dar skanesnis, Liudas dar plačiau nusišypso. Pasirodo, kad savo ūkyje nuimto medaus paragauti jam tenka nedaug – beveik visą jį išdalija draugams ir svečiams. Vis tik be medaus pats dainininkas irgi nelieka.

„Pas mus medaus – nors kibirais vežk, nes kur benuvažiuoju, pagrindinė dovana yra vietinis medus. Kiekvieną savaitę parsivežu bent po tris puslitrinius medaus, tad daugiausiai jį ir valgome“, – sako vyras. 

L.Mikalauskas pasakoja, kad bitininkystę paversti verslu galima turint apie šimtą bičių avilių, o kadangi jo ūkis nedidelis – vos keturi aviliai, tai išlieka tik hobiu. Vis tik kartą operos solistas buvo priverstas savo medų išparduoti.

„Turėjau tris kibirus medaus ir supratau, kad nespėsiu jo išdalinti, kol jis dar nesukietėjo. Radau sprendimą – į feisbuką įdėjau skelbimą ir prižadėjau pats medų atvežti žmonėms. Neįsivaizduojate, kiek žmonių man parašė! Užpuolė mane gerbėjos, tad pardaviau visą medų ir būčiau dar penkis kibirus pardavęs. Na, bet po to karto supratau, kad prekyba man – per didelis vargas“, – juokiasi jis.

Nepaisant dosnumo ir draugiškų medaus dalybų, savo bitelių sunešto medaus skonį atlikėjas tikrai žino. Liudo šeima daugiausiai ragauja šviežų, nesukietėjusį medų. Vyras pasakoja, kad jo žmona Sigita labiausiai mėgsta pasmaguriauti tada, kai jis išpjauna visą rėmą su koriu.

Mikalauskų šeima medumi visiškai pakeičia cukrų: jį maišo į blynų tešlą, saldina arbatą, o Liudas net deda į kavą. Vis tik medus pasitarnauja ne tik kulinarijoje.

„Medų galima pasitelkti norint praleisti smagų vakarą pirtyje – jis labai švelnina odą, tai jei tik yra daug medaus, reikia jo negailėti, imti saujomis ir tepti ant kūno. Siūlau visiems tai pamėginti“, – entuziastingai sako operos solistas.