Ginekologas T.Lūža: „Man sudėtingiausios tos operacijos, kurias lydi emociniai išgyvenimai“

– Kas lėmė jūsų apsisprendimą gyvenimą paskirti ginekologo profesijai?

– Dar mokyklos suole žinojau, kad noriu studijuoti mediciną, ir tikslingai to siekiau, bet apie akušeriją-ginekologiją nesvarsčiau. Šia sritimi rimčiau susidomėjau penktais studijų metais pagal studentų mainų programą „Erasmus“ metams išvykęs studijuoti į Prahos Karolio universitetą.

Metus trukusi praktika vienoje iš geriausių Čekijos akušerijos-ginekologijos klinikų paliko didelį įspūdį. Ten sutikti gydytojai akušeriai-ginekologai – asmenybės, autoritetai. Įdomiai pateikdavo teorines žinias, sudarė galimybes įtvirtinti jas praktikoje. Praleidau labai daug laiko operacinėse, stebėdamas profesionalų atliekamas sudėtingas ginekologines operacijas, o grįžęs į Lietuvą jau nebepaleidau minties apie akušerio-ginekologo profesiją.

Po studijų užsienyje aktyviai pradėjau dalyvauti Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Studentų mokslinės draugijos Akušerijos ir ginekologijos būrelio veikloje, vienus metus buvau jo pirmininku. Galutinai apsispręsti padėjo Medicinos fakulteto Akušerijos ir ginekologijos klinikos vedėjos profesorės Gražinos Drąsutienės paskatinimas. „Šioje srityje labai reikia jaunų ir gabių gydytojų“, – sakė ji, ragindama rinktis ginekologo kelią.

– Papasakokite apie savo darbą.

– Nors dauguma žmonių įsivaizduoja, kad pagrindinės akušerio-ginekologo pareigos – poliklinikoje arba privačiame kabinete konsultuoti pacientes, imti tepinėlį iš makšties ar gimdos ir prižiūrėti nėščiąsias bei gimdyves, išties akušerija-ginekologija – daug platesnio spektro specialybė.

Išgirsti naujai atėjusios gyvybės riksmą, matyti tėvų džiaugsmo ašaras, stebėti pirmąjį kūdikio maitinimą – tai laimingiausios pasirinktos profesijos akimirkos.

Tai ir ginekologinė chirurgija, skirta įvairių ligų diagnostikai ir gydymui, moters onkologinių ligų gydymas, akušerija – pagalba gimdymo metu ir laikotarpiu po gimdymo, nevaisingumo gydymas, taikant šiuolaikiškas pagalbinio apvaisinimo priemones.

Sudėtingesnė operacija gali trukti net ir pusę paros. Taigi manantys, kad ginekologo specialybė – moteriška ir lengva, išėję iš operacinės po 8 val. darbo savo nuomonę greitai pakeistų (šypsosi).

Septintus metus dirbu Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje, konsultuoju ir gydau sostinės Antakalnio poliklinikos pacientes, o prieš porą metų gavau kvietimą prisidėti prie vienos iš vaisingumo klinikų komandos. Kasdienis mano darbas – saugoti moterų sveikatą (šypsosi).

– Pasidalykite prisiminimais apie pirmąją atliktą operaciją. Ar virpėjo rankos, einant į operacinę?

– Reikšmingiausia operacija ginekologo kelio pradžioje – cezario pjūvis. Pirmą kartą ją atlikau rezidentūros studijų metu. Turbūt daugiau kojos drebėjo (juokiasi), bet ne dėl pasitikėjimo trūkumo (visus operacijos etapus jau buvau įtvirtinęs praktikoje), o dėl didelės atsakomybės prieš gydytoją, kuris man suteikė galimybę atlikti šią operaciją ir buvo atsakingas už atlikto darbo sėkmę.

Taip pat labai ryškiai atsimenu pakylėtas emocijas ir entuziazmą, kai pirmą kartą savarankiškai budėjau ligoninėje. Kaip nuotraukos atmintyje išlikę ir pirmieji priimti gimdymai. Išgirsti naujai atėjusios gyvybės riksmą, matyti tėvų džiaugsmo ašaras, stebėti pirmąjį kūdikio maitinimą – tai laimingiausios pasirinktos profesijos akimirkos.

– Kokias operacijas darote dažniausiai?

– Kasmet atlieku daugiau nei 500 įvairių ginekologinių operacijų. Dažniausios – laparoskopija ir histeroskopija. Jos atliekamos specialiais plonais instrumentais (laparoskopu ir histeroskopu), operacijos eigą stebint ekrane.

Per laparoskopiją, padarę kelis nedidelius pjūvelius pilvo sienoje, diagnozuojame ir gydome gimdos, kiaušidžių gerybinius ir piktybinius auglius, pilvaplėvės sąaugas, endometriozę, kiaušintakių ligas. Kai pacientei įtariamas nevaisingumas, galime įvertinti kiaušintakių pratakumą. Per metus paprastai atlieku apie 200 laparoskopinių operacijų.

Histeroskopija skirta gimdos kaklelio kanalui, gimdos ertmei bei joje esantiems pakitimams (polipams, miomoms, gimdos pertvaroms, sąaugoms ir kt.) įvertinti ir gydyti.

Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Ginekologijos skyriaus šūkis – stengtis atlikti kuo daugiau minimaliai invazinių operacijų, be didelio pjūvio pilve – tausoti moterų sveikatą ir grožį. Kartais gydytojams tai techniškai sudėtingesnė užduotis, bet siekiame, kad visi šiuolaikinės operacinės ginekologijos gydymo metodai būtų pagrįsti tausojančios chirurgijos principais. T. y. stengiamės operuoti taip, kad pacientė patirtų kuo mažiau streso ir pooperacinio skausmo, greičiau sveiktų ir, kas moterims labai svarbu, po operacijos liktų kuo mažesni randeliai.

Taip pat kone kasdien atlieku gimdos abrazijas – gimdos ertmės išvalymą (kai moteris gausiai kraujuoja be aiškios priežasties, yra įvykęs dalinis persileidimas), šlapimo nelaikymo dėl įtampos, dubens organų nusileidimo, plastines išorinių lyties organų operacijas ir kt.

– Kokios operacijos jums yra sudėtingiausios?

– Galime kalbėti apie fizinį sudėtingumą: įvairias anatomines deformacijas, didelius auglius ar neįprastas sudėtingas operacijas, bet tai tik patirties ir fizinės ištvermės reikalas, kurių labai nesureikšminu. Man sudėtingiausios tos operacijos, kurias lydi emociniai išgyvenimai.

Atlieki, rodos, elementarią diagnostinę procedūrą, o po jos turi pranešti pacientei žinią, kad jos kiaušintakiai nepratakūs ir niekuo nebeįmanoma padėti – susilaukti atžalų jai galbūt pavyks tik po pagalbinio apvaisinimo procedūrų... Šie momentai sunkiausi psichologiškai. Tačiau turi išmokti prisijaukinti patiriamą įtampą, kitaip profesionaliai dirbti negalėsi.

– Kuri ginekologijos sritis jums artimiausia?

– Akušerio-ginekologo darbe kiekviena diena yra dinamiška, nes susiduri su skirtingomis pacientėmis, įvairiomis sveikatos problemomis ir kartais kyla nemažas iššūkis surasti tinkamiausią gydymo būdą. Labai džiaugiuosi, kai pavyksta padėti poroms įveikti nevaisingumą ir susilaukti vaikų. Po sėkmingo gydymo pastojus nevaisingai pacientei, jautiesi prisilietęs prie svajonės išsipildymo.

Gimdymas – pats intymiausias ir natūraliausias procesas žmogaus gyvenime, o padėti naujai gyvybei ateiti į šį pasaulį yra didžiulė garbė ir džiaugsmas. Tačiau, nepaisant gimdymo fiziologinės prigimties, jis gali būti ir vienas nenuspėjamiausių procesų medicinoje. Vieną akimirką viskas gerai, o, žiūrėk, po minutės jau bėgte bėgi į operacinę. Tai iš tikrųjų daug žinių ir psichologinio pasirengimo reikalaujantis darbas. Deja, ir XXI a. medicina kartais yra nevisagalė, o mes tik žmonės...

Visgi arčiausiai širdies man – ginekologinė chirurgija, nes ji kasdien reikalauja daugiausia iššūkių ir leidžia tobulėti.

– Kokių savybių reikia, norint siekti karjeros jūsų pasirinktoje medicinos srityje?

– Akušerijoje-ginekologijoje labai svarbu kantrybė, kurios prireikia bendraujant su pacientais ir kolegomis, atidumas, užsispyrimas, fizinė ištvermė, geras psichologinis pasiruošimas.

Manau, kad dirbant šį darbą reikėtų nepamiršti nuolat ugdyti empatiją ir vidinę nuojautą. Man labai svarbu užmegzti ryšį su paciente, įgyti jos pasitikėjimą. Stengiuosi pajusti, kas moteriai neduoda ramybės, psichologiškai paruošti ją prieš gydymą, operaciją ar gimdymą. Pasitikėjimu grįstas gydytojo ir pacientės bendravimas tikrai prisideda prie sėkmingų gydymo rezultatų.

– Ar susimąstote, kaip apsaugoti save nuo perdegimo darbe ir netapti kultinės amerikiečių rašytojo S. Shemo knygos „Dievo namai“ (vadinamos medikų biblija) herojumi – cinišku ir bejausmiu gydytoju?

– Pagavęs save kasdienybėje per greitai bėgantį, stengiuosi sulėtinti tempą ir šiek tiek atsitraukęs pabandyti pažiūrėti į gyvenimą iš šono. Įvertinti, gal jau laikas daryti pertrauką, apsvarstyti, ką šiandien galiu pakeisti savo darbe, kad išsaugočiau gyvenimo kokybę.

Ir mes, medikai, esame žmonės, kartais jaučiamės nesuprasti ir nepakankamai įvertinti...

Bendraudamas su pacientėmis, visada stengiuosi pažvelgti į situaciją jų akimis. Pranešdamas blogą žinią apie nesivystantį vaisių ar aptiktą piktybinį gimdos auglį, įvertinu, kokiu tonu turėčiau kalbėti. Net ir neturėdamas labai daug laiko, suprantu, kad svarbu parodyti pacientei dėmesį ir palaikyti dialogą.

Taip pat sėkmingas bendravimas, mano supratimu, labai priklauso ir nuo pagarbos – tiek gydytojo, tiek pacientės. Ir mes, medikai, esame žmonės, kartais jaučiamės nesuprasti ir nepakankamai įvertinti...

– Ar kasdienis darbas su įvairaus amžiaus moterimis, jų sveikatos problemomis ir išgyvenimais padeda jas geriau suprasti asmeniniame gyvenime?

– Kaip sakoma, batsiuvys be batų... (šypsosi). Šeimoje sudėtingiau būti pareigingam ir supratingam nei darbe. Nors ir norėčiau atskirti šias gyvenimo sritis, ne visada pavyksta neparnešti nuovargio į namus.

Kartais artimiesiems pritrūksta mano dėmesio, tačiau šiandien man norisi tinkamai išnaudoti savo produktyviausius metus ir užtikrinti šeimai orų gyvenimą ateityje.

– Sukaupta patirtimi dalijatės feisbuke sukurtoje profesinėje paskyroje. Kokiomis temomis pasisakote socialinėje erdvėje?

– Stengiuosi diskutuoti visais aktualiais su moters sveikata susijusiais klausimais. Paskutiniai patarimai buvo apie tai, kada moterims negalima ignoruoti pilvo skausmo, ką žinoti nėštumo metu susiruošus keliauti lėktuvu ar kitomis transporto priemonėmis. Diskutavome apie skiepus mergaitėms nuo gimdos kaklelio vėžio, Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektą ir kt.

Mano tikslas – dalytis naujausia informacija, atkreipti dėmesį į pagrindines moterų sveikatos problemas ir profilaktikos svarbą.

– Ar išduosite, ko moterys dažniausiai klausia feisbuke?

– Kasdien sulaukiu daugybės įvairiausių klausimų – nuo simptomų ir diagnozių paaiškinimo iki to, kaip pas mane užsiregistruoti į konsultaciją ir pan. Beje, klausia ir vyrai, susirūpinę mylimųjų sveikata (šypsosi). Džiugu sulaukti padėkų, patarimų ir pastabų.

– Kokia veikla jums padeda įveikti nuovargį po atsakingų ir įtemptų darbo valandų?

– Grįžęs po paros budėjimo ligoninėje labiausiai vertinu pasyvų poilsį – kokybišką miegą. O atsitraukti nuo kasdienybės padeda kelionės, pažintys su neatrastomis vietomis.

Taip pat nuo mokyklos laikų mane lydi sportas ir muzika. Esu baigęs muzikos mokyklą, groju trombonu. 10 metų muzikavau su Vilniaus jaunimo bigbendu „The Magic Time Orchestra“.

Koncertai, bendravimas su kitais muzikantais man puikiai padeda atsitraukti nuo darbų ir atsipalaiduoti. Deja, dėl laiko trūkumo į repeticijas pastaruosius kelerius metus nebespėju. Viena kita papildoma valanda paroje tikrai nepakenktų (šypsosi).