Gintarė Gurevičiūtė: „Iš žaliavalgystės negaudavau to, ko man labiausiai reikia – skonio“
Ar galėtumėte atsisakyti sultingų kepsnių ir rupšnoti pienių lapus, graužti morkas ar kopūstus ištisus metus? Ką čia ištisus metus, juk „derliaus“ sezonas Lietuvoje trunka vos keletą mėnesių, o vos atėjus žiemai daržovių kainos gerokai pakyla. Tačiau viena garsiausių vegetarių, verslininkė ir šokių projekto dalyvė Gintarė Gurevičiūtė (25) patikina, kad, išmėginusi žaliavalgystę, jos atsisakė ne dėl daržovėm visus metus augti netinkamos Lietuvos geografijos, bet dėl to, kad mėgsta valgydama jausti maisto skonį.
Žaliavalgystės džiaugsmai ir rūpesčiai
Tai, kad Gintarė vegetarė – niekam nėra naujiena. Vos sulaukusi 12-os ji savo noru atsisakė mėsos, o žaliavalgyste susidomėjo iš smalsumo. Na, dar ir dėl to, kad norėjo palaikyti savo širdies draugui, Linui Karaliui (39), kompaniją, kuomet dėl šlubuojančios sveikatos jis buvo priverstas laikytis tokios neįprastos dietos.
„Kadangi vegetarė aš esu labai seniai, tai natūralu, kad žmogus vis kažką naujo mėgina atrasti. Apie žaliavalgystę girdėjau labai daug gerų atsiliepimų ir perskaičiau nemažai literatūros. Taigi sužinojau, kad tokiu būdu gaunamos maistinės, vertingos medžiagos būna pačios gryniausios. Tačiau tikroji priežastis, mane paskatinusi išmėginti žaliavalgystę – Linas. Jis yra patyręs daugybę traumų kalnuose, jų sukelti skausmai vis nepraeidavo, o vienintelis gydytojų patarimas – skausmą malšinantys vaistai. Jie ilgainiui ėmė neigiamai veikti kitus vidaus organus. Ieškodami alternatyvos mes ir išmėginome žaliavalgystę. Aš pradėjau žaliavalgiškai maitintis iš solidarumo, nes vienam žmogui tokios dietos laikytis yra labai sunku“, – apie savo pirmuosius žingsnius naujos mitybos link pasakojo Gintarė.
Aš galiu pasakyti paprastai – valgau daržoves iš „Maximos“ ir esu labai sveikas žmogus.
Tačiau kelis kartus po kelis mėnesius mėginusi žaliavalgišką gyvenimo būdą Gintarė vis tik suprato, kad šis kelias – ne jai. Mat ji negali atsispirti, kaip pati sako, „didžiausiai žmogaus priklausomybei skaniam ir gurmaniškam maistui“.
„Iš tiesų žaliavalgystėje aš baisiai didelio džiaugsmo neradau. Man, kaip žmogui, mėgstančiam skaniai gaminti, maisto gurmanei, buvo pernelyg sunku tiek daug atsisakyti. Mes tikrai esame priklausomi nuo įvairių skonių ir valgome ne tam, kad pasisotintume, bet tam, kad patenkintume kokio nors skonio troškimą. Kadangi aš esu ypač priklausoma nuo maisto, man žaliavalgystė netiko. Žinoma, stengiausi ir eksperimentavau, bet iš žaliavalgiško valgymo negaudavau to, ko man labiausiai reikia – skonio“, – atvirai pripažino Gintarė.
Geriau pagalvojus, žaliavalgiai ir vegetarai (o tuo labiau žaliavalgiai ir veganai – aut. past.) turi ne tiek jau daug skirtumų – tiek pirmieji, tiek ir antrieji į savo racioną neįtraukia mėsos. Vegetarai galbūt kiek nuosaikesni ir naudoja gyvulinės kilmės produktus, tačiau pagrindinė sudedamoji jų meniu dalis vis tik – daržovės.
Tačiau gyvenant lietuviškoje klimato juostoje, apie kurią dažnai sakoma „tris mėnesius truko vasara, o devynis – žiema“ ir dar esant vegetarui, rasti šviežių, chemikalais „nepagardintų“ daržovių – misija ne iš lengvųjų. Gintarė patikina, kad nors lengva ir nėra, o kokybė irgi nedžiugina, viską galima nusipirkti didžiuosiuose prekybos centruose. Ir tai bus kur kas sveikiau nei pirkti hormonais prišertos kiaulės mėsą.
„Apie žaliavalgių racioną rudens ar žiemos metu aš negalėčiau labai plačiai papasakoti, nes paprasčiausiai nežinau. Galbūt jie renkasi prekybos centruose pirktas daržoves, o gal jie sugeba per vasarą užsiauginti derlių ir visus metus šias atsargas valgyti? O dėl vegetarizmo galiu pasakyti, kad chemija apipurkšta daržovė iš prekybos centro yra kur kas geriau negu antibiotikais ir augimo hormonais prišertos vištos. Paprasčiau tariant – valgau daržoves iš „Maximos“ ir esu labai sveikas žmogus“, – patikino Gintarė.
Vegetarizmas – tėvų ir gydytojų baubas
Daktarai sakydavo, kad dabar man brendimo laikotarpis, todėl visos medžiagos yra būtinos, o nuo mėsos nevalgymo manęs laukia mažakraujystė ir aš negalėsiu susilaukti vaikų...
Aišku, kaip Roma nebuvo pastatyta per dieną, taip ir Gintarė vegetare netapo vos to panorėjusi. Ir tikrai ne dėl to, kad jai būtų sunku atsisakyti mėsos. Ją labiausiai stabdė aplinkinių, gydytojų ir tėvų spaudimas dėl didelės grėsmės sveikatai.
„Man pačiai sunkiausia buvo atlaikyti visuomenės spaudimą. Aš buvau paauglė, o mano šeimoje, be manęs, nebuvo ir nėra daugiau vegetarų. Taigi sulaukiau spaudimo iš tėvų, nes jie ir patys patyrė didžiulį spaudimą iš aplinkos. Daktarai jiems sakydavo, kad dabar man brendimo laikotarpis, todėl visos medžiagos yra būtinos, o nuo mėsos nevalgymo manęs laukia mažakraujystė ir aš negalėsiu susilaukti vaikų... Aišku, mama reagavo atitinkamai ir įvairiais būdais vertė valgyti mėsą. Tačiau aš sugebėjau atsilaikyti, – prisimena praėjusias dienas Gintarė. – Mėsa man niekuomet neatrodė maisto produktas. Jeigu aš negaliu paimti negyvo gyvūnėlio ant rankų, tai kodėl aš turiu jį valgyti? Nuo mažens, kuomet mama liepdavo valgyti mėsą, kelis kąsnius šiaip ne taip prarydavau, o kitus eidavau išspjauti į tualetą.“
Tačiau gydytojų prognozės apie vegetare pasišovusios tapti Gintarės sveikatą, rodos, nebuvo tokios tikslios. „Aš niekuomet neturėjau jokių nusiskundimų savo sveikata. Mano kraujas tobulas, visi organai taip pat funkcionuoja. Be to, dauguma negalavimų, kurie gali atsirasti atsisakius mėsos, gali būti susiję su psichologiniu nusiteikimu: jei visi aplinkui sako, kad turi jaustis blogai, tai ir jautiesi blogai“, – mintis dėstė ji.
Gintarė pripažįsta, kad susilaukusi savų vaikų ji tikrai neketina varžyti jų laisvės rinktis patinkantį maistą. Tačiau ji patikino ir tai, kad neslėpsianti informacijos, iš kur atkeliauja dešrelės, bei pasakosianti vaikams, kad kepsnys prieš tapdamas mėsos gabalų kadaise mūkė ir saulės atokaitoje rupšnojo žolę.
Jei dabar aš suvalgyčiau mėsos, po tiek laiko jos nevalgymo – labai stipriai apnuodyčiau savo organizmą.
„Aš žinau, kad kai turėsiu savo vaikų, sakysiu viską taip, kaip yra. Pavyzdžiui, dabar aš turiu mažą, šešerių metų broliuką ir man mama neleidžia šnekėti iš ko padaryta dešrelė, kepsnys ar kitas mėsos produktas. Todėl jam atrodo, kad paršiukas ir dešrelė – du skirtingi dalykai“, – patikino mėsos jau 13 metų nevalganti Gintarė.
Pasiilgsta žuvies skonio
Nors Gintarė prisiekusia žaliavalge taip ir netapo, vegetarizmo išsižadėti ji nė neketinanti. „Jei dabar aš suvalgyčiau mėsos, po tiek laiko jos nevalgymo – labai stipriai apnuodyčiau savo organizmą. Aš nebeturiu to fermento, kuris virškiną mėsą. Todėl, jei žmogus, valgęs mėsą, pradeda valgyti tik vegetarišką maistą, kurį laiką jis nuolatos jaučiasi alkanas. Taip yra, nes mėsą valgančio žmogaus skrandis išskiria daugiau fermento, kuris stipriau virškina“, – paaiškino moteris.
Tačiau kaip galima atsisakyti šilto, garuojančio kepsnio ar riebių cepelinų? Ir ar tikrai Gintarė nė karto nesusiviliojo galimybe dantis suleisti į traškią vištienos šlaunelę? Ji tvirtai atsako – nė karto. Tiesa, netrukus pripažįsta, kad labiausiai ji pasiilgo žuvies skonio.
„Iš tiesų juk pasiilgsti ne vištienos ar kiaulienos, bet tam tikro skonio. Kai kuriuos mėsos patiekalus galima gaminti iš sojos, nes jos skonis veik identiškas mėsos produktams, tačiau daug sveikesnis. Bet štai žuvies skonio pakaitalo nėra. Tai štai, vienintelis skonis, kurį aš prisimenu ir kurio ilgiuosi – žuvies. Kita vertus, šiek tiek žuvies, gal labiau jūros skonio turi sušiai. Labai mėgstu juos valgyti, žuvį pakeisdama įvairiais sūriais ir daržovėmis. Be to, pridedu daug sezamo sėklų, nes tai – skanių sušių paslaptis“, – pokalbį baigė Gintarė.