Gintarė Jankauskienė: „Nevaisingumas Lietuvoje – lyg už kokios širmos“
„Deja, vis dar vyrauja stereotipinis požiūris, kad moteris negali pastoti, nes praeityje turėjo abortų arba vartojo hormoninius kontraceptikus. Norėjau paneigti šiuos mitus“, – sako knygos „Kai atgimsta viltis. Sėkmės istorijos ir patarimai, kaip įveikti nevaisingumą ir susilaukti vaikų“ autorė, komunikacijos specialistė Gintarė Jankauskienė.
– Netrukus knygynų lentynose pasirodys jūsų knyga, kurioje gilinatės į nevaisingumo priežastis. Ir ne tik... Kas paskatino pasirinkti būtent šią jautrią temą?
– Ši tema palietė mane asmeniškai. Prieš trejus metus išgirdau diagnozę „nevaisingumas“. Daugiau nei dvejus metus su vyru varstėme gydytojų kabinetų duris ieškodami nevaisingumo priežasties, išbandžiau įvairius gydymo metodus. Deja, jie nebuvo veiksmingi.
Ėmėme blaškytis, pakeičiau keturis specialistus ir tik 2015-ųjų pavasarį man buvo nustatyta endokrininė liga, kuri trukdo pastoti natūraliai. Ligą bandau pažaboti vaistais, o vilties semiuosi iš nevaisingumą įveikusių žmonių pasakojimų. Jų – gana daug, kad mano šeimos viltis išliktų gyva (šypsosi).
Pradėjusi eiti nevaisingumo keliu, susipažinau su kitomis vaikų daug metų susilaukti negalėjusiomis šeimomis. Jų palaikymas ir patarimai man labai padėjo sunkiausiais momentais. Taip kilo mintis užrašyti porų sėkmės istorijas, papildyti jas profesionaliais gydytojų komentarais ir išleisti knygą, kuri atkreiptų visuomenės dėmesį į vaisingumo problemas.
Norėjau aiškiai ir objektyviai atsakyti į klausimus, kas iš tiesų dažniausiai sukelia vaisingumo sutrikimus, kaip juos gydyti, kokią įtaką bandant pastoti turi psichologinė savijauta.
– Ar žmonės gana atviri – nevaisingumo tema jau nebėra tabu, gėda?
– Mūsų visuomenėje nėra priimtina garsiai dalytis seksualinio gyvenimo detalėmis. Lietuviai gana nenoriai pasakoja savo sėkmės istorijas. Dalis žmonių stengiasi kuo greičiau išbraukti šį sudėtingą gyvenimo laikotarpį iš atminties, kiti bijo būti atpažinti.
Savo knygos herojus sutikau per draugus, pažįstamus, interneto forumuose. Pirmus tris paieškų mėnesius išklausiau vos keturias istorijas. Ledus pavyko pralaužti, kai pati atvirai prabilau apie savo ligą.
Daugiau nei prieš metus prakalbusi apie užklupusius sunkumus ir paskelbusi, kad ieškau istorijų knygai, laiškų sulaukiu iki šiandien. Kartais nevaisingi žmonės nori tiesiog būti išklausyti ir suprasti...
Nors nelengva atverti intymaus gyvenimo užkulisius, pašnekovai sutiko atvirai kalbėti dėl tų, kurie pradėjo eiti šiuos kryžiaus kelius ar jaučiasi atsidūrę aklavietėje. Esu jiems labai dėkinga už pasitikėjimą.
Pradėjusi išsamiau domėtis nevaisingumo tema, parsisiunčiau daug knygų. Perskaitytos kitų šalių žmonių, negalinčių susilaukti vaikų, patirtys liudija, kad išgyvenamas skausmas neturi tautybės ir sienų...
Rašydama knygą kėliau sau tikslą į nevaisingumą pažiūrėti kuo plačiau. Todėl ieškojau atsakymų į klausimus, kokią įtaką sėkmingam pastojimui turi stresas, tikėjimo galia, valgymo sutrikimai (per mažas arba per didelis kūno svoris), cheminės medžiagos, kurių apstu mus supančioje aplinkoje.
– Kuri iš dešimties knygoje aprašytų sėkmingų istorijų jums pati įsimintiniausia?
– Visos knygoje aprašytos istorijos savaip įsimintinos, šeimos skirtingai išgyveno laukimo laikotarpį. Gal iš kitų išsiskirtų šeima, kuri ilgiausiai nesusilaukė vaikelio. Tai istorija apie ryžtingą porą, susitikimo su dukryte laukusią net 15 metų.
Gražiausiais savo gyvenimo metais – nuo 25-erių iki 40-ies – šeima nenuleido rankų ir optimistiškai tikėjo, kad vieną dieną galės džiaugtis tėvyste. Po daugybės įvairių sudėtingų operacijų trečias pagalbinis apvaisinimas kaimyninėje Latvijoje buvo lemtingas. Šiandien pora augina guvią 4 metų mergaitę, mažą stebuklą, įprasminusį titaniškas šeimos pastangas.
Sukrečiančių nevaisingumo gydymo istorijų Lietuvoje yra daugybė. Kiekvienas naujai išgirstas pasakojimas liudija, kad stiprus motinystės (tėvystės) instinktas gali išjudinti kalnus.