Gintarės Karaliūnaitės gyvenime – naujas etapas: apie pokyčius ir meilę, kurios nebeieško

Nors Sofia dar skaičiuoja tik pirmąsias dienas mokykloje, kol kas Gintarė džiaugiasi jos dideliu susidomėjimu ir entuziazmu. Tiesa, prie to prisidėjo didelė simpatija mokytojai ir graži judviejų draugystė.

„Šis etapas dar tik prasidėjo, tad kol kas – viskas pareigingai ir tvarkingai. Bet pusė šios sėkmės yra nuostabios mokytojos Aldonos nuopelnas – su ja dukra susipažino dar lankydama priešmokyklinę grupę. Labai džiaugiamės, kad ši mokytoja tapo pirmąja dukros mokytoja, nes esu įsitikinusi, kad labai svarbu mokyklą pradėti su geru mokytoju, o ne prestižinėje vietoje. Paprastai tariant – rinkomės ne mokyklą, o mokytoją“, – Žmonės.lt pasakoja G.Karaliūnaitė.

Atlikėja prisiminė, kad ir sūnui taip pat taikė tokią pačią taisyklę – kad būtų geros širdies mokytojas, o ar mokykla prestižinė, ar ne – visai nesvarbu.

„Mano nuomone, privati mokykla tikrai nesuteikia garantijos, kad vaikui geriau seksis mokytis ar panašiai. Pamenu, sūnus turėjo nuostabią klasės auklėtoją, sulipdžiusią visiškai nederančią klasę, kurioje buvo susiskaldymas. Klasė turėjo nuostabių išvykų, susidraugavo ir net dabar auklėtojai yra perduodami linkėjimai. Taigi, manau, kad mokykla vaikui pasiseka tada, kai pasiseka su mokytoju. Privačių mokyklų nemėgstu dar ir dėl tos atsirandančios atskirties – tas matavimasis, kieno daiktai brangesni, madingesni, vardiniai ar nevardiniai... Nemėgstu tokių dalykų“, – atvirauja pašnekovė.

Ir nors kelionė į mokyklą su dukra užtrunka visą valandą, Gintarė neabejoja, kad geras mokytojas yra vertas tokios aukos.

„Manau, kad pati pirmoji mokytoja padaro labai didelį darbą. Norisi, kad mokykla nebūtų tokia vieta, į kurią eiti būtų kančia – viliuosi, kad ji dukrai bus ne tik žinių, bet ir draugų, žmogiškų mokytojų vieta“, – sako ji.

Atlikėja pasakoja, kad dukra mokytoja labai pasitiki, noriai su ja bendrauja, negaili jai gražių žodžių. „Jeigu sūnus neturėjo to padidinto noro bendrauti su mokytojais, tai dukra noriai eina į kontaktą, bendrauja, nevengia net apsikabinti. Galvoju, gal tas noras bendrauti su vyresniais žmonėmis jai kyla dėl močiučių, tetų, senelių trūkumo“, – retoriškai svarsto G.Karaliūnaitė.

Kol kas ji visiškai rami dėl dukros, tad naujas etapas – labiau malonus, negu bauginantis. „Išleisdama dukrą į mokyklą jaučiuosi labiau atsipalaidavusi, negu kaip kad buvo su sūnumi. Tikrai mažiau jaudinuosi dėl smulkmenų. Žinoma, jausmai dvejopi – suprantu, kad nebegalėsime kada panorėjusios pasiimti laisvos dienos ir išlėkti prie jūros, – šypteli. –  Šiame etape bus daugiau atsakomybių, bet tai – natūralu. Laikas, kai vaikas pradeda gyventi savo gyvenimą už namų ribų, neišvengiamai ateina...“

Gintarė juokiasi, kad dukra – tikra jos kopija, tad yra ugningo charakterio: „Sofia – lengvai bendraujanti, savarankiška, empatiška, nebijo rodyti jausmų, pasakyti savo nuomonę. Vaikai – kaip kempinės: ką mato, tą tarsi sugeria į save. Sofia nuo mažų dienų su manimi būdavo darbuose, matydavo, kaip man tekdavo daug ir aktyviai bendrauti su žmonėmis. Vaikai viską pastebi – ar tėvai sveikinasi su kitais, ar nusišypso, o galbūt niurzga ant ko nors. Vaikai – dažnu atveju yra mūsų pačių veidrodis.“

Na, o paprašyta atsiminti savo patirtį mokykloje, Gintarė neslepia – tikrai ne iš šio laikotarpio yra gražiausi jos gyvenimo prisiminimai.

„Savo mokyklą prisimenu su siaubu. Tai tikrai buvo vieni blogiausių metų gyvenime. Buvau kitokia, tarsi balta varna tarp juodų, ir tik keli mokytojai suprato, kas aš per žmogus. Mokyklos sistema man atrodė keista, nesupratau, kodėl per pamokas negalima diskutuoti, kelti klausimų, o viskas tik griežtai vienaip, o ne kitaip. Dabar laikai keičiasi, vaikai labai skirtingi, o ir mokytojai irgi žvelgia plačiau“, – sako ji.

Sunkus poskyrybinis etapas – praeityje

Ilgos ir gana sudėtingos skyrybos su dukros tėvu, kanadiečiu Marcu André Canueliu – jau praeityje. Gintarė sako jau susitaikiusi, kad tėvas neprisideda prie dukros auginimo tiek, kiek priklausytų, tačiau švaistyti savo energijos šiems klausimams – nebenorinti. Svarbiausia, kad juodvi su dukra praėjo sunkų etapą ir dabar gyvena ramiai bei komfortiškai, nors iki to būta visko.

„Tikrai turėjome poskyrybinių traumų, jos netruko pasimatyti ir dukros elgesyje. Be to, ji – tarsi vienturtė, nes sūnus mokosi užsienyje, tad mudvi gyvename dviese, susikūrusios savo komfortą, kaip kokios princesės. Nieko su niekuo jai nereikia dalintis, be to, gavusi visą mano meilę ir dėmesį, pastebiu, ji to tikisi ir iš kitų žmonių, pavyzdžiui, mokytojos. Taigi ji stengiasi visais įmanomais būdais atkreipti į save dėmesį, o tie būdai, žinoma, ne visada būna geri. Pasitaikė ir agresinių dalykų, ir įžeidžių žodžių. Taigi turėjome ką veikti po skyrybų ir tas etapas išties nebuvo lengvas“, – atvirauja ji.

Atlikėja sako, kad dukra virtualaus bendravimo nelabai mėgsta ir jis jokiu būdu neatstoja gyvo, o su tėčiu, deja, daugiausiai tenka bendrauti būtent virtualiai, kadangi šis gyvena Kanadoje.

Vyras šią vasarą dėl dukters apie tris savaites viešėjo Lietuvoje, tad pagaliau jiedu turėjo progą bendrauti ne per atstumą.

„Pasiūliau, kad kitą vasarą atvyktų ilgesniam laikui, praleistų daugiau laiko su vaiku. Žiūrėsime, kaip bus. Šią vasarą jiedu tikrai smagiai leido laiką. Galų gale, ir jam pačiam tikriausiai bent šiek tiek akys atsivėrė, gal nors kažkiek suvokimo atėjo, ką reiškia vienam žmogui auginti vaiką. Nesinori piešti jokių iliuzijų ar planų ateičiai – pagyvensime ir pamatysime. Darbai, o ne žodžiai viską parodo. Vaikas auga, laikas eina, kiek jis norės būti svarbus dukrai ir dalyvauti jos gyvenime – tiek ir pasidarys“, – įsitikinusi pašnekovė.

Vienatvė nebaugina

Gintarė niekada neslėpė, kad susilaukti dukters buvo didelė jos svajonė. Sūnus jau suaugęs, o mažoji irgi pradėjo naują etapą, – ar šidyje nekirba nerimas, kad vis daugiau laiko teks būti vienai?

„Sūnų, kol jis buvo mažiukas, buvau tarsi sudievinusi – be proto jį saugojau, norėjau, kad būtų tik mano. Tačiau kuo vaikai didesni, kuo savarankiškesni, tuo aš juos lengviau paleidžiu. Sūnų ramia širdimi išleidau studijuoti į užsienį, nemačiau visus metus, bet viskas man gerai. Tas pats ir su dukra – kol buvo visai mažutė, laikiau jos įsikabinusi, tačiau jau su mokyklos pradžia ateina tas suvokimas, kad viskas po truputį keičiasi, kad ji pradeda savo, kaip asmenybės, kelią. Manau, kitą vasarą jau ir į stovyklą norės ar nakvoti pas drauges – ir teks mamai išleisti. Tai yra jos gyvenimas , o aš tikiuosi ją ramia širdim leisti jį gyventi“, – sako G.Karaliūnaitė.

Gintarė šypsosi, kad jos galvoje yra visai maloni vizija, kuomet išleidusi abu vaikus savarankiškam gyvenimui ji galėtų gyventi kur nors atokiai, prie miško, name, visai viena. Ar tikrai tokia vizija reali ir kadais intensyviu dėmesiu besimėgavusią atlikėją išties tenkintų toks scenarijus?

„Žinoma! Puikiai tai įsivaizduoju! Geriausiai pailsiu būdama viena, arčiau gamtos. Šis poreikis neatsirado staiga, jis manyje – ne vienerius metus. Kol kas esu priversta gyventi mieste, seniau irgi taip buvo, nes vaikams mokyklos, būreliai, tad viskas tik dėl jų. Darbas taip pat mieste, o kol reikia išlaikyti abu vaikus, esu priversta dirbti trigubai daugiau, negu man to reikėtų būnant vienai. Viskas normalu, kol vaikai yra mano finansinėje atsakomybėje, kitaip ir būti negali, jų poreikiai yra prioritetas, tačiau viduje išties turiu viziją kažkada gyventi atokiai ir tyliai. Niekada nepailsėčiau jokiose turkijose – mano poilsis yra gamta, vienatvė, ramybė, knyga, tyla“, – atvirauja ji.

„Visada buvau intravertiška asmenybė, o kuo toliau, tuo labiau mėgstu būti kuo mažiau apsupta kitų žmonių. Nors mano darbas su žmonėmis, bet po darbo man norisi savo saugios erdvės ir ramybės. Gal dėl to intravertiškumo kartais žmonės laikosi nuo manęs atstumo, gal ir artimieji dėl to kiek atitolsta“, – priduria.

Po kelių skyrybų G.Karaliūnaitė sako į meilės reikalus taip pat žvelgianti su šypsena ir be jokio vidinio nerimo.

„Nebejaučiu jokio poreikio turėti antrą pusę. Dabar visai kitaip mąstau: man laimė yra visai kiti dalykai ir tam nebūtina turėti vyrą. Asmeninė laisvė dabar yra tikroji mano laimė. Nieko nesakau, gal ir galėtų būti kažkoks draugas, su kuriuo būtų galima susitikti, pabendrauti, bet, gink Dieve, jokios bendros buities ir namų.

Daug metų vienus santykius keitė kiti, vieną draugystę – kita, buvo desperacija sukurti šeimą, būtinai turėti santykius, nes be to tu tarsi jau kažkokia netokia. Savo aplinkoje matau vyresnio amžiaus, žydinčių moterų ir, atvirai pasakius, dauguma jų vienišos. Vyro turėjimas savaime nereiškia laimės, dabar savo laimę kuriu pati ir jaučiuosi tikrai gerai“, – šypteli G.Karaliūnaitė.