Umberto Eco knygoje „Bjaurumo istorija“ jis minimas kaip kičo atstovas. Mūsų herojus išties nebuvo dailės gigantas, neieškojo jos gilumų ir neplėtė horizontų, bet nurašyti jo į nevykėlius nepasisektų net labai norint.
Paryžiuje dirbęs italas Giovanni Boldini (1842–1931) šiemet švęstų 165-metį. Nelabai apvali data, bet ji rodo, koks laikas tapytojui teko. XIX–XX amžių sandūra buvo kontroversiškas metas. Šimtamyliais batais žengė į priekį technika, išaugo Eifelio bokštas, atsirado automobiliai, telefonai, kinematografas; vis aršiau kėlė galvas modernistai ir jais jau nebuvo gąsdinami vaikai. Kita vertus, tas laikas apima ir belle epoque – lepią, kupiną gyvenimo džiaugsmo, siejamą su rafinuotomis madomis ir gražiomis moterimis. Boldini negali visiems patikti jau vien dėl to, kad nebandė pasirinkti vienos pozicijos. Jis draugavo su modernistais, buvo jų vertinamas, bet nevengė ir komercinių darbelių, taikėsi prie lengvabūdės epochos...
2010 m. spauda mėgavosi sensacija. Paryžiuje buvo aptiktas butas, kuriame pusę amžiaus niekas negyveno. Kai jo durys buvo išlaužtos, įvykio dalyviai neteko žado: prieš akis driekėsi dulkini apartamentai su prabangiais baldais ir veidrodžiais, galybe rytietiškų audinių, knygų, paveikslų. Vienas pastarųjų – virš židinio kabėjęs Boldini „Madam de Florian“, padėjo nustatyti namų šeimininkę – garsią kurtizanę Marthe de Florian. Išaiškėjo, kad jos anūkė, paveldėjusi turtą, karo metais pasitraukė į Prancūzijos Pietus, už butą mokėjo, bet nė karto jame neapsilankė.
Rastasis Boldini paveikslas aukcione buvo parduotas už 2 100 000 eurų. Ir tai įvyko ne dėl spaudos ažiotažo. Boldini – labai garsus, kad ir kaip būtų vertinamas. Kadaise jo šlovė atrodė tokia neaprėpiama, kad 1892 m. pas tapytoją atkako pats Uficių galerijos direktorius: nuolankiai prašė, kad maestro nutapytų save Vazario koridoriuje, kur kabo Renesanso didmeistrių autoportretai. O Gertrude Stein jį vadino geriausiu XIX amžiaus dailininku. Ir mūsų laikais Boldini parodos kelia gyvą susidomėjimą, jo paveikslai saugomi didžiuosiuose pasaulio muziejuose. Jau nekalbant apie tai, kokią karštą simpatiją tapytojui jaučia mados žurnalai ir tinklaraščiai, pagrįstai manantys, kad niekas kitas taip tiksliai neįamžino glamūriškosios belle epoque.
Sakoma, kad jo talentas badė akis jau tada, kai Giovanni lakstė be kelnių. Bet jei anuomet kas nors būtų prašnekęs apie madą, mažasis Boldini nebūtų supratęs, apie ką kalbama. Jis, gimęs Feraroje, šeimoje, kur buvo trylika vaikų, net nežinojo, kad yra toks dalykas. Giovanni buvo silpnas, amžinai sirgo, bet sekiojo tėvą kaip uodega, o šis, dirbęs restauratoriumi, leido laiką bažnyčiose. Tad pirmoji vizuali būsimojo tapytojo patirtis buvo ne itin madingos davatkos ir senųjų meistrų paveikslai.
Kita istorija prasidėjo, kai turtingas dėdė nutarė apmokėti jo mokslus ir Boldini įstojo į Florencijos meno akademiją. Čia jis atnaujino ne tik žinias apie meną, bet ir garderobą – netikėtai tapo dendžiu. Jau tada Boldini bandė apžioti du šaukštus. Dalį laiko jis leido „Caffe Michelangelo“, kur rinkdavosi macchiaioli – jauni, impresionistams prijaučiantys dailės maištininkai. Bet dar dažniau jo pižoniškas kostiumas švytruodavo aukštuomenės pamėgtoje „Caffe Donnay“. Aišku, tai vyko tada, kai Boldini nekeliavo: studijų metais jis skersai išilgai išmaišė Italiją, pabuvojo Anglijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje.
Jis išties buvo nedidukas, vos 154 cm ūgio, ir dėl to net išvengė karo tarnybos.
Jo karjera prasidėjo Londone, kur vaikinas prabuvo vos keletą mėnesių, bet spėjo surengti pirmąją parodą ir nutapyti kelias aukštuomenės damas. Jam buvo tik 27-eri, kai britai jį praminė Mažuoju Italu, o Anglijoje gauti pravardę buvo svarbiau, nei paveldėti kavos plantacijas: ji reiškė, kad visi žino, kas tu. Aišku, Boldini galėjo skaudinti žodis „mažasis“, bet neskaudino: jis išties buvo nedidukas, vos 154 cm ūgio, ir dėl to net išvengė karo tarnybos.
Londonas jį traukė visą gyvenimą, dailininkas nuolat vykdavo ten tapyti. Tačiau Boldini namais tapo Paryžius. Jis lengvai aklimatizavosi naujoje vietoje: susirado neprastą meilužę, grafienę Gabrielle de Rasty, o per ją – įtakingų draugų; pasirašė sutartį su anuomet garsiausiu meno prekybos agentu Adolphe’u Goupilu. O šis ėmė sėkmingai prekiauti Boldini žanrinėmis scenelėmis. Norinčių jo portretų irgi neteko ilgai laukti: gandai apie nuostabų Mažąjį Italą Paryžių pasiekė labai greitai. Patekti pas Boldini norėjo visos damos, kurios buvo garsios ar bent manė, kad yra garsios. Nesunku įsivaizduoti pokalbį kur nors Bulonės miškuose: „Jus jau tapė Giovanni?“ – „Ach, taip! Atrodau fantastiškai.“ – „Žinote, ir man labai tinka jo parinkta suknia.“
Moterys pas jį dėl to ir veržėsi, kad dailininko paveiksluose visos atrodė dieviškai gražios ir seksualios.
Turėti Boldini portretą buvo ne tik mados, bet ir prestižo reikalas. Į jo duris beldėsi vien išskirtinės personos, gražiausios planetos moterys: Lina Cavalieri, Marlboro kunigaikštienė Gladys Marie Spencer-Churchill, jaunutė Ginette Lantelme, po metų paslaptingai iškritusi iš jachtos ir nuskendusi. Jam pozavo aktorės Sarah Bernhard ir Alice Regnault, ekscentriškoji markizė Luisa Casati, minėtoji Marthe de Florian – elitinė kurtizanė, kurios pataluose pabuvojo du Prancūzijos premjerai ir du prezidentai. Dar buvo tuntas princesių ir milijonierių, taip pat – dona Franca Florio, vadinama Sicilijos karaliene. Jos portretas tapo belle epoque simboliu, tik tapytojui kainavo daug laiko. Mat ponios vyras atsisakė mokėti, motyvuodamas tuo, kad žmona atrodo per daug erotiškai, ir Boldini teko tapyti antrą variantą. Nors, tiesą sakant, moterys pas jį dėl to ir veržėsi, kad dailininko paveiksluose visos atrodė dieviškai gražios ir seksualios. Boldini jų figūras pailgindavo, padailindavo, o kūnus tapydavo taip, kad jie lyg švytėdavo iš vidaus. Kita vertus, tuose portretuose būta ir greitų, nervingų potėpių, ir kažkokios melancholijos, baigtinumo nuotaikos.
1886 m. Boldini nutapė Giuseppe Verdi, kuris buvo turbūt garsiausias žmogus Europoje, be to, neturėjo nė vieno portreto. Tapytojo akcijos dar labiau pakilo, dabar studiją apgulė ne tik ponios, bet ir jų ponai. Boldini tapė tik pačius pačiausius, kuriems negalėjo atsakyti. Ir ne todėl, kad pripažino vien elitą: jis tiesiog visko nebeapžiojo. Juolab Monmartro studijoje jam buvo ankšta, jis vis kur nors iškeliaudavo: lankė markizės Casati vakarėlius ir Verdi operas, zujo po Europą, slaugė sergančius brolius ir seseris, laidojo dėdes ir tetas, o ir šiaip jautė pareigą dalį savo talento dovanoti gimtajai Italijai. Daug metų jis buvo Venecijos bienalės organizacinio komiteto narys (ir joje eksponuodavo savo darbus), dalyvavo visur, kur tik buvo galima dalyvauti. Tačiau patriotizmo jo širdyje buvo mažoka, tad kartą, baisiai įsižeidęs, kad italai jam skiria ne pačius aukščiausius apdovanojimus, nutarė daugiau ten nekelti kojos. Bet portretams vis tiek trūko laiko.
Jo, matyt, trūko ir šeimai sukurti. Mažasis Boldini nebuvo prisiekęs viengungis ar šaltas kaip ledo luitas. Jis ilgą laiką gyveno su pozuotoja Bertha, turėjo grafienę de Rasty, rašė aistringus laiškus tai pačiai Marthe de Florian (jie buvo aptikti jos Paryžiaus apartamentuose). Buvo ir kitų moterų, bet nė viena iš jų nesukėlė minčių apie ėjimą prie altoriaus. O su tomis, kurios atrodė tinkamos kandidatės į žmonas, tapytojui nesisekė. Pirmoji jo meilė Julia ištekėjo už turtingesnio. Vėliau tapytojas daug metų suko ratus apie savo bičiulio Cristiano Banti dukrą Alaide, bet kai draugo paprašė jos rankos, šis nesutiko; gal dėl to, kad Boldini taip ilgai nesiryžo pirštis: jam jau buvo per šešiasdešimt, o ir mylimoji paseno. Vis dėlto viena moteris gavo Boldini pavardę, nors ta santuoka buvo nei šiokia, nei tokia: 87 metų tapytojas vedė trisdešimtmetę žurnalistę Emilią Cardoną, prieš tai palaidojęs Alaide, kuri visada buvo kažkur šalia. Tiesa, už poros metų mirė pats...
Po Boldini mirties žurnalas „Time“ rašė, kad jis buvo neprilygstamas elegancijos meistras. Tačiau kolegų pagarbą dailininkas pelnė ne dėl to. Išmanantys žmonės labiau vertino jo eksperimentinius darbus – netikėtas kompozicijas, ekspresyvią tapybos manierą, drąsias spalvas. Puikios yra ir Boldini žanrinės scenos, jo akvarelės: kartais impresionistinės, kartais – arčiau realizmo, bet visada labai gyvos, rodančios virtuozo ranką.