Visos tos aistros. Victoras Hugo

Kai Victoras Hugo (1802–1885) šventė aštuoniasdešimtmetį, jis tiesiog sėdėjo prie lango. O pro šalį plūdo žmonės, norintys jį pagerbti: eitynės truko šešias valandas, ir tai buvo didžiausias Prancūzijos istorijoje paradas. Nes šalyje nebuvo nė vieno žioplio, kuris nebūtų žinojęs, kas toks Hugo, ir būtų praleidęs progą pažiūrėti į jį bent pro langą.

Jau mokyklos laikais tas vaikas buvo žvaigždė ir sėdėjo soste, kurį jam surentė klasiokai.

1817 m. Hugo odė laimėjo Prancūzų akademijos poezijos konkursą: penkiolikmetis net turėjo įrodyti, kad autorius – tikrai jis. Jau mokyklos laikais tas vaikas buvo žvaigždė ir sėdėjo soste, kurį jam surentė klasiokai. Vėliau jo populiarumas tik augo ir pasiekė tokias aukštumas, kad pats Hugo save laikė Dievu, o jo meilužė Juliette į jį kreipdavosi „mano Jėzau...“ Paprasti piliečiai irgi galėjo į jį kreiptis – tereikėjo ant voko brūkštelti, kad laiškas skirtas Hugo, gyvenančiam Victoro Hugo aveniu: Paryžiaus valdžia dʼEylau prospektą pervardijo jam dar esant gyvam.

Paskaitęs jo biografiją (Grahamo Robbo „Victor Hugo: A Biography“, 1997 m.), knygos nė už ką neatpasakotum. Pirmiausia, Hugo buvo politikas, grūmėsi už laisvę, lygybę, brolybę; rezgė planus, kaip civilizuoti Afrikos barbarus, įvesti savivaldą Lenkijoje etc., buvo tai suimamas, tai tremiamas. Kitas dalykas, atėmęs iš jo galybę laiko, buvo moterys, bet apie jas – vėliau. Be to, jis, pasiuntęs centnerius meilės laiškų, baisiai tingėjo rašyti dalykinius laiškus, todėl visi žinojo, kad geriau pas Hugo užeiti, nei gadinti popierių: vyras nuolat priiminėjo svečius. Tiesa, kartais jis pirkdavo naują rašalinę ir užsidarydavo – tai reikšdavo, kad kuriamas romanas. O poeziją, prancūzų vertinamą labiau už Hugo epinius veikalus, jis rašydavo, pavyzdžiui, važiuodamas omnibusu pas širdies damą. Ir jei kas nors paklausdavo, kodėl šeštas posmas nelimpa prie penkto, mielai paaiškindavo, kad ne laiku pasipainiojo konduktorius.

75-erių metų Hugo pareiškė: „Nesu malonus senukas. Aš vis dar irzlus ir įtūžęs.“ Ir tai nebuvo tiesiog pasimaivymas. Rašytojui reikėjo aistrų, aštrių pojūčių: ramus gyvenimas būtų jį pribaigęs. Hugo visada rasdavo priežasčių stiprioms emocijoms. Jau vaikystėje jis niekaip neapsisprendė, ką labiau mylėti – tėvą ar motiną, arba dievino juos, arba nekentė. Ir tai nebuvo vien vaiko blaškymasis, nes jį jau tada domino politika, o tėvų pažiūros skyrėsi: ponas Josephas Hugo buvo ištikimas Napoleono karininkas, o jo žmona, rojalistė Sophie Trebuchet, turėjo romaną su generolu Victoru Lahorie, rengusiu sąmokslą prieš imperatorių. Bet tikrosios aistros prasidėjo, kai penkiolikmetis Hugo įsimylėjo Adele Foucher, kuriai buvo neabejingas ir jo vyresnis brolis Eugeneʼas. Abu pažinojo panelę, nes ji buvo motinos bičiulių duktė...

Jis niekada nemylėjo ramiai. Nebuvo išimtis ir tyra it angelas Adele, tėvų išmokyta, kad bučiuotis iki vestuvių – mirtina nuodėmė. Hugo motina, supratusi, kas vyksta, uždraudė sūnui bendrauti su „prasta partija“, todėl pasimatymai virto konspiracija, slapta perduodamais laiškais ir beveik beprotybe: jaunasis Victoras liguistai pavyduliavo savo panelės visiems, kas tik galėjo su ja matytis. Ypač – tapytojai Julie Duvidal de Montferrier (vėliau tapusiai kito Hugo brolio, Abelio, žmona), nes jos paraginta Adele ėmė piešti. O Victoras šiuo atžvilgiu turėjo tvirtą nuomonę: nuo dailininkės iki prostitutės – vienas žingsnis. Vis dėlto, vos mirus motinai, Hugo (1822 m.) vedė savo angelą. Tą pačią dieną jo brolį Eugeneʼą, talentingą poetą, ištiko pamišimo priepuolis: jis buvo išgabentas į kliniką ir jau niekada nebeatgavo proto.

Hugo ir Adele pirmagimis mirė, bet jiems gimė dar keturi vaikai: pora mergaičių ir pora berniukų. Sakoma, kad rašytojui greitai atsibodo žmona; gal ir taip. Adele neišmanė poezijos, amžinai lepteldavo ką nors kvaila, bendraudama su Hugo svečiais, tačiau, gyvendama su juo, greitai suprato, kad kuklumas nėra dorybė. Tad kai literatūros kritikas Charles’is de Sainte-Beuve’as, pats rašęs eiles, nuožmiai pavydėjęs Hugo ir norėjęs tapti jo antrininku, ėmė asistuoti Adele, ši neprieštaravo. Jam tas romanas buvo žūtbūtinis noras pasijusti dievinamam Hugo, o jai – tarsi spektaklis pagal Hugo pjesę, kur Adele it kokia herojė pro langą duodavo ženklą ir meilužis atskubėdavo – tai persirengęs vienuole, tai apsimetęs kretančia senute. Šiokia tokia įtampa atsirado tik tada, kai de Sainte-Beuve’as paviešino savo eiles, kuriose užsiminė, kad jauniausia Hugo dukra (irgi Adele) gali būti visai ne jo. Rašytojas tuo nepatikėjo, o smerkti žmonos jis lyg ir neturėjo teisės...

Moterys, su jomis siejami pavojai ir, žinoma, seksas akumuliavo Hugo energiją, padėjo kurti. Jis lakstė paskui sijonus net likus porai savaičių iki mirties. Biografai bergždžiai mėgino atsekti jo pasijų vardus ar bent skaičių. Nors Hugo moterys tilpo į paprastą schemą: žmona Adele, meilužė Juliette Drouet ir kt. Pirmos dvi – iki grabo lentos, kitos kartais išbūdavo kelerius metus, kartais – vos vieną naktį.

Juliette su Hugo susipažino teatre, kur pretendavo į mažutėlį vaidmenį jo pjesėje. Rašytojas akimirksniu įsimylėjo ir ėmė aiškintis, kas ta moteris? Gautos žinios neguodė: Juliette buvo prašmatni kelių vyrų išlaikoma kurtizanė. Hugo gal ir išsigando, bet su kiekviena pjesės pataisa vis didino gražuolės vaidmenį. O 1831 m., kai Adele susidėjo su de Sainte-Beuve’u, jis ėmė atakuoti Juliette. Tiesa, Hugo negalėjo pasiūlyti meilužei gero atlygio, vėliau net privertė ją gyventi taip, kaip šioji niekada negyveno: Juliette atidavė į lombardą dešimtis savo drabužių, glaudėsi dviejų kambarėlių bute. Tačiau ji atstūmė visus „mecenatus“ ir tapo Hugo verge.

Rašytojo žmoną jaudino vienintelis klausimas: kiek pinigų vyras išleidžia meilužei?

Rašytojo žmoną jaudino vienintelis klausimas: kiek pinigų vyras išleidžia meilužei? Juliette nebuvo labai slepiama, nes Hugo ją visiems pristatydavo kaip savo sekretorę ir tos pareigos daug ką motyvuodavo: moteris visur keliaudavo drauge, išvyko su Hugo į tremtį, svetur gyvendavo su juo ar bent šalia. Rašytojas sakydavo, kad be jos seniai būtų miręs, kad jį palaiko tik Juliette pasiaukojimas ir ištikimybė. Jis net savo vaikus vedžiodavo pas mielą tetą (prieš tai gausiai apsipylęs rožių vandeniu) ir kai Paryžiaus buto lange pakabindavo ryškią skiautę, ši reikšdavo: „Juliette, aš pabudau...“

Kita vertus, vyras gyveno su šeima, ir prireikė dvidešimt septynerių metų, kad Hugo garsiai pasakytų Adele: „Taip, turiu kitą moterį.“ Tą 1868 m. popietę sutuoktiniai praleido kartu, važinėjosi po pamėgtas vietas. O kitą rytą Adele ištiko infarktas ir ji po trijų dienų mirė.

Juliette gyveno ilgiau (mirė 1883 m.), bet ar laimingai? Ją vis pasiekdavo gandų, kad Hugo ką nors suvedžiojo, iš ko nors atėmė nekaltybę, paveržė iš sūnaus merginą. Kartą ji net mėgino žudytis, kai paštu gavo pundą meilės laiškų, Hugo rašytų Leonie Biard. Šioji buvo pirma prancūzė, įveikusi šiaurės poliaratį, bet Hugo ne dėl to jai asistavo daug metų. Ištekėjusi Leonie buvo rizikinga partnerė – Prancūzijoje tokios moters ir vedusio vyro santykiai buvo baudžiami įstatymo. Ir kai vieną vakarą policija aptiko porelę išnuomotame bute, Leonie buvo suimta, o Hugo išvengė arešto tik dėl to, kad turėjo politinę neliečiamybę...

Kartais jis pats savimi pasibaisėdavo, sakydavo, kad Dievas jį baudžia už nuodėmes. Ir tos bausmės buvo žiaurios: susirgo šizofrenija jaunėlė duktė Adele, 19-os paskendo jo mylimiausia Leopoldine, abu sūnūs irgi mirė anksčiau už tėvą... Aišku, nesunku romantizuoti Hugo meilės nuotykius, bet iš tiesų jie nebuvo gražūs. Hugo tiesiog naudojosi savo pinigais ir šlove. Jis, kadaise baisėjęsis, kad dailininkė yra beveik prostitutė, o šioji – žemiausia pakopa, dabar pats pirko moteris. Išlaikė kurtizanes, miegodavo su aktorėmis, norėjusiomis vaidmenų jo pjesėse, su naiviomis mergaitėmis ir tarnaitėmis, kurioms pakako Hugo vardo. Tapo tikru erotomanu, net turėjo koduotą dienoraštį, kuriame fiksavo pergales: ar buvo apsiribota bučiniais, ar striptizu, ar eita iki galo...

Didžiausia mįslė – kada jis rasdavo laiko dailei?

Didžiausia mįslė – kada jis rasdavo laiko dailei? Viena vertus, jo kūriniai daryti tarsi priešokiais. Jis galėjo naudotis ne rašalu (anglimi, grafitu, guašu), brūkštelti keptu svogūnu, lempos suodžiais, dantų milteliais, degintu cukrumi, palikti savo pirštų atspaudus. Visa tai lyg ir rodo, kad Hugo dirbo spontaniškai, pasitelkdavo tai, ką turėdavo po ranka. Kita vertus, menininkas vis dėlto paliko per 4000 piešinių ir jie tikrai turi vertę. Rašytojas nesimokė dailės ir piešdavo kaip mėgėjas (be eskizų, mišką pradėdamas nuo šakos ar lapo ir keliaudamas iš to taško į visas puses), kartais dirbdavo pasidėjęs Albrechto Durerio ar Francisco de Goyos litografijų. Tačiau kai po Hugo mirties buvo surengta jo kūrinių paroda, dailininkai neteko žado. Jie puikiai žinojo rašytoją (Paulis Gauguinas net vieną paveikslą pavadino „Vargdieniais“), bet nė neįtarė, kad tas „prancūzų literatūros despotas“ yra dar ir pagarbos vertas kolega.

Charlesʼis Baudelaireʼas rašė: „Niekas neturi tokios didingos vaizduotės, kokia teka Hugo piešiniuose, kaip paslaptis teka dangumi.“ Tačiau ta vaizduotė buvo ne tiek didinga, kiek gąsdinanti (išskyrus karikatūras, kurias šmaikštuolis rašytojas piešė visą gyvenimą): popieriuje Hugo klaidžiodavo po paslaptingus miškus ir Drakulos pilis, atsiduodavo neramiems sapnams. Tačiau šiandien įdomesnis kitas dalykas. Jo koliažai iš rūdžių, nešvarių nėrinių atraižų, padažytų popieriaus įpjovų, iš sulaužytomis žąsies plunksnomis nubrėžtų linijų puikiai pritaptų prie to, ką darė XX a. modernistai. Nors, veikiausiai, rašytojas buvo tiesiog romantikas: norėjo parodyti, kokia trapi riba skiria dar gyvus dalykus nuo to, kas jau išnyko...