Nuo rekordinio „Foje“ atsisveikinimo koncerto Vingio parke praėjo 25 metai. Kokį prisimenate tą laiką?
Prieš atsisveikindami su grupe ir gerbėjais grojome trijuose koncertuose, važinėjome po Lietuvą, šalia to prisidėjau prie visų koncertų organizacijos – turėjau daug darbo, tad nebuvo kada galvoti, kas vyksta. Tai pradėjau suvokti tik paskutinėmis koncerto minutėmis. Kai atlikome paskutinę dainą „Laužo šviesa“, kai viskas nurimo, pajutau didžiulį nuovargį ir tik tuomet galvoje ėmė krebždėti mintis, kas gi įvyko. Grįžus namo jau tą patį vakarą prislėgė jausmas, kad štai viskas baigėsi ir neaišku, kas bus rytoj. Andrius gal ir planavo savo tolesnį kūrybinį kelią, o aš, pabudęs kitą rytą, supratau, kad dalis mano buvusio gyvenimo išnyko. Nelabai buvau pasirengęs priimti tą būseną, teko po truputį su ja susitaikyti.
Man tai buvo patys gražiausi metai, jaunystė, kūrybos laikas, kelionės, bendravimas. Mums labai patiko, ką darėme. Esu dėkingas Andriui, kad sugebėjo mus suburti, likimui, kad su juo suvedė. Tuos laikus prisimenu su didžiule nostalgija ir šviesiu liūdesiu.