Vartant istorijos vadovėlius visada įsimena dramatiškos datos – marai, karai, revoliucijos, perversmai. Tačiau po kiekvieno juodo periodo būna baltas. Viena iš tokių ramybės salelių buvo GRAŽIĄJA EPOCHA pramintas metas.
Prancūzai La Belle Époque vadina laikotarpį, kuris prasidėjo nurimus Napoleono karams ir tęsėsi iki Pirmojo pasaulinio karo, taigi datuojamas maždaug 1871–1914 metais. Žvelgiant iš paukščio skrydžio, tas periodas išties atrodo idiliškas. Taika, euforija, jūra optimizmo.
Klestinti kultūra, svaigūs techniniai išradimai: galimybė pakalbėti telefonu, pažiūrėti filmą, sėsti į automobilį... Tačiau bent jau Prancūzijoje Gražiosios epochos nostalgija siejama ne su pramonės pasiekimais. Ilgimasi glamūrinio gyvenimo būdo, gražių moterų, prašmatnių drabužių ir art nouveau – juslingiausio ir seksualiausio iš visų kada nors buvusių stilių.
Lygios teisės
1900-aisiais Paryžiuje vyko pasaulinė paroda – Exposition Universelle. Milžinišką teritoriją vainikavo triumfo arka, virš kurios puikavosi skulptoriaus Paulio Moreau-Vauthier „Paryžietė“ – madingai vilkinčios damos statula. Paroda buvo nuostabi, bet panaši į visas pasaulines muges: joje publika galėjo pasidomėti naujausiais mokslo, technikos, kultūros stebuklais. Čia buvo demonstruojamas apžvalgos ratas – Grande Roue de Paris, pirmieji troleibusai, eskalatoriai, dyzeliniai varikliai, akumuliatoriai. Savaime suprantama, visa tai kūrė vyrų protai ir rankos. Tai kodėl parodos simboliu tapo paryžietės figūra?