Greitojo maisto atsiradimo istorijos: kai sėkmė aplanko ne iš karto

Ar galite įsivaizduoti, kad kažkada tokio maisto, kurį galima valgyti „kelyje“ tiesiog nebuvo? Kas gi tie žmonės, apvertę maisto industriją aukštyn kojomis?

„McDonald's“

Raymondas Albertas Krocas (1902–1984), labiau žinomas kaip Ray Krocas, gimė JAV, išeivių iš Čekijos šeimoje. Šio vyro gyvenimas iki 50 metų tekėjo įprasta, netgi kiek nuobodžia vaga. Jis išbandė nemažai profesijų: buvo greitosios pagalbos vairuotoju, prekiavo vienkartiniais puodeliais, skambino pianinu, dirbo radijo stotyje, o iki 50–ojo savo gimtadienio pardavinėjo pieno kokteilių plakiklius: važinėjo po restoranus ir siūlė šią, „tikrai labai reikalingą“ prekę.

Taip pat skaitykite: 3 imuniteto stiprinimo klaidos. Komentuoja specialistai

Viename iš tokių įprastų restoranų Krocas pastebėjo, kad tolimųjų reisų vairuotojai visada užsisako vieną ir tą patį patiekalą, be to, visada reikalauja kuo greitesnio aptarnavimo. Štai čia jam kilo neįtikėtina mintis – pasauliui reikia restorano, kuris kuo greičiau aptarnautų klientą. Krocas tapo brolių McDonaldų (Richardo ir Maurice – Red.) įkurto restorano bendraturčiu ir iš esmės sumažino valgiaraštį. Ši taktika leido jam gaminti mažiau, bet greičiau ir tuo pačiu atsisakyti padavėjų paslaugų.

Suvokęs, kad tai yra tikra aukso gysla, Krocas franšizės teisėmis atidarė dar daugiau restoranų tokiu pačiu pavadinimu – McDonald's, o 1961 metais galutinai išpirko iš brolių teisę valdyti restoranų tinklą.

Taip pat skaitykite: 15 faktų apie greitąjį maistą. Ar vis dar trokštate to, ką matote paveikslėlyje?

Kebabai

Išradėjas – Kadiras Nurmanas (1933–2013), Berlyne gyvenęs turkas, kuris 1972 metais ėmėsi smulkaus verslo: prekiavo į lavašą įvyniota kepta mėsa. Patiekalas buvo gamintas pagal turkišką receptūrą, bet taip, kad jį būtų galima valgyti ne prie stalo, o „kelyje“. Juk pradedantysis verslininkas puikiai suvokė, kad europiečiai nuolat kažkur skuba.

XX a. pabaigoje šis patiekalas Europoje sulaukė milžiniško populiarumo: praktiškai kiekviename mieste, kiekvienoje gatvėje buvo galima rasti užeigą, kur ant vertikalių iešmų sukosi kepta aviena, veršiena ar vištiena. Pietinių kraštų emigrantai mikliai įvyniodavo mėsą į lavašą, pridėdavo šviežių kopūstų ir salotų, įpildavo padažo.

Atrodytų, Nurmanui tai turėjo būti tikra aukso gysla, tačiau... jis neužpatentavo nei šios idėjos, nei recepto. Nepaisant to, kad iš savo išradimo jis negavo didelio pelno, jis džiaugėsi, kad savo tautiečiams suteikė galimybę užsidirbti.

Taip pat skaitykite: Sveikos gyvensenos filosofija ir receptais Solamita Sabaliauskaitė sužavėjo 27 tūkst. „Instagram“ sekėjų

„Subway“

„Subway“ restoranų tinklo istorija prasidėjo 1965 metais, kai amerikietis Frederickas Adrianas DeLuca (1947–2015) atidarė pirmąją sumuštinių užkandinę, norėdamas užsidirbti pinigų studijoms. Tiesa, jaunajam verslininkui tuo metu atrodė, kad jo idėja yra pasmerkta nesėkmei.

Tačiau likimas pasisuko kitaip, kai DeLuca kelyje „pasimaišė“ partneris – Peteris Buckas, kuris į naują verslą investavo 1000 dolerių. Užkandinę pavadino „Pete's Super Submarines“, vėliau tiesiog – „Subway“. Ilgieji sumuštiniai sulaukė milžiniško populiarumo: 1974-aisiais partneriai atidarė daugiau užkandinių negu galėjo tikėtis, o 1987 metais – 1000-ąją užkandinę. Dabar ši kompanija turi tinklą su daugiau kaip 42 400 greitojo maisto restoranų 108–iose pasaulio šalyse.

„KFC“ (Kentucky Fried Chicken)

Įkūrėjas – amerikietis Harlandas Davidas Sandersas (1890–1980), labiau žinomas kaip pulkininkas Sandersas. Iš tikrųjų jį būtų galima vadinti „netikru pulkininku“. Kariuomenėje jis tarnavo, bet neilgai, ir nepasiekė karjeros aukštumų. Sanderso gyvenimas visada buvo susijęs su maistu: jau nuo pat vaikystės, kai mirė jo tėvas, o mama buvo paskendusi darbuose, jam teko gaminti valgį 3 jaunesniems broliams ir seserims.

Taip pat skaitykite: Virtuvės šefas Mindaugas Mizaras pataria, kaip pasigaminti gardų mėsainį

Kai Sanderso mama vėl ištekėjo, jis, būdamas 16 metų, suklastojo dokumentus ir įstojo į kariuomenę. Tarnavo jis neilgai, o vėliau išbandė daugelį darbų: kūriko, fermerio, tramvajaus palydovo. Begalinis darbų kaleidoskopas išsekino Sandersą ir, būdamas 40 metų, jis nusprendė daryti tai, ką moka geriausiai, – kepti vištieną tešloje.

Vienos automagistralės pakelėje Sandersas atidarė autoservisą, o šalia jo – nedidelę valgyklą, kur buvo galima nusipirkti keptą viščiuką. Servisas tapo labai garsus, bet ne dėl auksinių rankų meistrų, o dėl šalimais esančios valgyklos.

Servisas tapo labai garsus, bet ne dėl auksinių rankų meistrų, o dėl šalimais esančios valgyklos.

Sandersas metė autoserviso verslą ir visas jėgas skyrė tam, kas vėliau atnešė jam milžinišką sėkmę ir nemenkas pajamas. Tiesa, valgyklai populiarumo pridėjo ir vienas iš restoranų kritikų, kuris netyčia čia apsilankė ir parašė puikią recenziją. Lankytojai pradėjo plaukte plaukti.

Dabar reikėjo paspartinti maisto gamybos procesą, kad klientai kuo greičiau gautų užsakymą. Sandersas pradėjo naudoti greitpuodžius – jie per pusę sumažino klientų laukimo laiką.

Taip pat skaitykite: 10 pačių kenksmingiausių maisto produktų

Keptas Sanderso viščiukas tapo populiarus visoje Kentukio valstijoje ir jos gubernatorius suteikė Sandersui „Kentukio pulkininko“ titulą. Tačiau apie 1950 metus šalia automagistralės, kur buvo populiari užeiga, buvo pradėtas tiesti naujas kelias ir dėl to žymiai sumažėjo klientų skaičius. 60-metis Sandersas nusprendė parduoti savo verslą: jis važinėjo po restoranus ir siūlė jiems pardavinėti keptą Kentukio viščiuką (Kentucky Fried Chicken – KFC), o jam mokėti 5 proc. nuo pardavimo sumos. Likimas ir vėl nusišypsojo – Sanderso klientais tapo šimtai Amerikos restoranų.

Sandersas pelningai pardavė savo projektą privatiems investuotojams, bet tuo paču liko kompanijos veidu ir atstovu. Mirė jis 1980 metais, būdamas labai turtingu ir žinomu žmogumi.