Tinklalaidės „Sofos lyga“ vedėja Greta MIKALAUSKYTĖ (31) daugeliui asocijuojasi su puriomis garbanomis ir plačia šypsena. Regis, dėl šių dalykų ji ir sulaukia daugiausia komplimentų. Jų pridėti galima ir už puikų humoro jausmą, kuris ne prastesnis nei vyro televizijos laidų vedėjo Justino Jankevičiaus.
Antrus metus galime stebėti tavo su bičiulėmis kuriamą tinklalaidę „Sofos lyga“. Jautiesi čia save atradusi?
Būsiu atvira – kameras dar jaukinuosi, nes prieš jas kalbėti man buvo ir yra didelis iššūkis. Nors kas kartą tai daryti vis lengviau ir lengviau, to paties negaliu pasakyti apie socialinius tinklus: niekaip negaliu per save perlipti. Ir man labai nepatinka klausytis savo balso! Kažkoks cypiantis... Užtat ekrane sau patinku. Tiesa, tik tada, kai nebūnu priaugusi svorio (nusišypso).
Su kuria kolege lengviau rasti bendrą kalbą: Milda Stasiule ar Dijora Petrikonyte? Sudėtingų situacijų pasitaiko?
Šito manęs paklausk tada, kai abiejų hormonai bus nurimę po nėštumų ir gimdymų (juokiasi).
O dėl sudėtingumo – mums sunkiausiai sekasi išlaviruoti laiko prasme, nes visos gyvename skirtingus gyvenimus skirtingose vietose, mūsų ir kasdienybė kitokia, skiriasi vaikų amžius. Tikrai nėra lengva visoms trims rasti tinkamą dieną laidai filmuoti. Pasirengimas jai irgi atima nemažai laiko.
Su šeima gyvenate jaukiame užmiesčio name. Net praėjus keleriems metams po to, kai išsikraustėte iš centrinės Vilniaus dalies, vis dar gali pasakyti, kad tai – geriausias sprendimas?
Vienareikšmiškai! Kartais ir patys garsiai pasvarstome, ar pasiilgome miesto: to lengvo ir ne tokio sudėtingo išėjimo į jį, tų vos kelių minučių iki sūnaus Leono ugdymo įstaigos. Bet tada iškart pagalvojame, kiek iš tikrųjų vakarais į tą miestą eitume. Negana to, jo šurmulyje vis tiek kasdien būname dėl darbų.
Persikelti atokiau nuo miesto centro buvo geriausias sprendimas ne tik dėl to, kad dabar galime džiaugtis kiemu, ramybe, mišku. Mus supa nuostabi bendruomenė. Ryte pabudęs ir supratęs, kad neturi kiaušinių ar pieno, iškart neskubi į parduotuvę – skambini kaimynui ir eini iki jo namų pasiimti to, ko pritrūkai. Ne tik vieni kitiems visada padedame, bet ir šventes kartu minime. Retai kuriems pasiseka būti apsuptiems tokių nuostabių žmonių.
Šeimos lizdelio sukimas – erdvių jaukinimas, kiemo gėlynų puoselėjimas – bent kiek tau artimas?
Jau artimas. Namuose vis ką nors atnaujinu, perstatau. Interjerą ir eksterjerą mielai dekoruoju Helovino ir Kalėdų šventėms. Pavasario planuose – ne tik didesnių pakeltų lysvių, bet ir šiltnamio statymas. O iki uogienių virimo ir daržovių konservavimo dar neužaugau. Tiesą pasakius, vos tų kelių lysvių augalus išlaikau nenuleipusius.
Iš namų rytais niekada neišeini...
...išsimiegojusi! Tai – pirmas atsakymas, kuris šauna į galvą. Mano rytai yra gana ankstyvi, kartais ir labai chaotiški. Pasitaiko, kad pramiegame, todėl visur skubame. Užtat turiu tradiciją kasryt išgerti stiklinę šilto vandens su lašeliu citrinos sulčių.
Kameras dar jaukinuosi, nes prieš jas kalbėti man buvo ir yra didelis iššūkis.
Motinystę priskirtum prie sunkesnių gyvenimo etapų ar dėl šito neverkšleni?
Aišku, kad paverkšlenu, nes tikrai nelengva auginti vaiką, kai šalia nėra močiučių, tetų, sesių, kurios gali čia ir dabar atvažiuoti padėti. Bet per visą šį laiką supratau, kad nereikia bandyti vaikui atstoti viso kaimo, todėl pagalba iš šalies būtina. Sausį Leonui bus penkeri. Dabar motinystė lengvesnė negu tada, kai sūnus buvo leliukas. Tiesiog kitoks etapas: kitokie džiaugsmai, kitokie ir vargai.
Šie besibaigiantys metai tau įsimintini dar ir tuo, kad iš sužadėtinės tapai žmona. Mėgsti apžvelgti ir įvertinti praėjusius metus ar labiau koncentruojiesi į ateities planus?
Pernelyg nesidairau į praeitį, bet ir prasidedančių naujų metų nesureikšminu. Mūsų šeimai kur kas svarbesnis laikas – vasaros pabaiga ir rugsėjo pradžia: manęs ir Justino laukia įvairūs projektai, prasideda naujas televizijos sezonas, Leonas po vasaros atostogų grįžta į darželį. Pastebėjau, kad galvoju apie ateitį, išlaikydama viduriuką tarp tikslingo svajonių siekimo ir atsidavimo likimui.
