Dviejų kultinių amerikiečių aktorių Joan CRAWFORD (190?–1977) ir Bette DAVIS (1908–1989) tarpusavio priešiškumas – bene garsiausias Holivudo aukso amžiaus konfliktas. Abi sukosi toje pačioje aplinkoje, filmavosi ambicingiausiuose ketvirtojo ir penktojo dešimtmečio projektuose, dalijosi premijomis, net vyrais – ir nuožmiai nekentė viena kitos. Kas galų gale nugalėjo: tobula išvaizda ar stipri charizma?
Visi keliai – į Holivudą
Abi – beveik bendraamžės. Crawford užkariauti Holivudą pradėjo kiek anksčiau – jau 1925-aisiais pasirašė sutartį su kino studija „Metro-Goldwyn-Mayer“, o po kelerių metų, suvaidinusi nebyliajame filme „Mūsų šokančios dukterys“, sulaukė šlovės.
1930-aisiais, kai Davis tik atvyko į sapnų fabriką, Crawford jau mėgavosi pagrindinės „Metro-Goldwyn-Mayer“ aktorės statusu ir suko romaną su gražuoliu Clarku Gable’u. O Bette ne viskas ėjosi kaip per sviestą. Pirmieji filmai nebuvo sėkmingi ir „Universal Studios“ nusprendė bendradarbiavimo su ja nepratęsti. Tačiau greitai viskas pasikeitė, kai kolega iš „Warner Brothers“ pasiūlė partnerės vaidmenį filme „Žmogus, kuris vaidino Dievą“.
Jis buvo toks populiarus, kad kino studija iškart pasirašė su ja penkerių metų sutartį. 1934-aisiais Bette Davis jau buvo superžvaigždė, nominuota „Oskarui“. Vaidmuo filme „Žmogiškųjų aistrų našta“ išlaisvino aktorę iš gundytojos karvės akimis amplua. Crawford tokia galimybė pasitaikė tik po dešimties metų.