Gydytoja Asta Dumbliauskienė – apie santykių taisyklę, titulą „Mis Lietuva“ ir kaip neperžengti grožio procedūrų ribos

Trumpa dosjė

• GIMTADIENIS. Vasario 3 d.
• ZODIAKO ŽENKLAS. Vandenis. Visada sklandau ore. Tai – laisvės ženklas. 
• VAIKAI. Sūnūs – Jokūbas (13 m.) ir Domas (12 m.).
• TITULAI. „Mis Lietuva 1997“ – šis konkursas buvo maloni patirtis. 
• DIDŽIAUSIAS IŠŠŪKIS. Jei kalbėtume apie praėjusius metus, tai sprendimas tapti TV laidos „Sveikata.lt“ vedėja.
• ĮSIMINTINIAUSIA KELIONĖ. Į Seišelius, ten dalyvavau konkurse „Mis pasaulis“. Tais laikais (1997 m.) tai prilygo kelionei į pasaulio kraštą. 
• POMĖGIS. Mėgstu šokti. Tai sportas, kuris visada pasiteisina.
• TABU. Ne apie viską norėčiau atvirauti, bet sau esu griežta, stengiuosi laikyti įtemptas vadeles.
• GROŽIO PROCEDŪRA. Ilgas ir kokybiškas miegas.
• MĖGSTAMA FRAZĖ. Viskas bus gerai. 
• RYTINIS RITUALAS. Be pusryčių ir puodelio kavos man rytas sugadintas. Kad ir kada atsikelčiau, būtinai turiu sočiai papusryčiauti.
• PATINKANTI SPALVA. Ilgai mėgtą juodą pakeitė ryškios. 
• MOTERIŠKA SILPNYBĖ. Juodasis šokoladas. Tai vienintelis dalykas, kur pagaunu save nuolaidžiaujančią. Parduotuvių terapija man irgi tinka.
• DIDŽIAUSIA BAIMĖ. Labai nepraktiška – bijau skristi lėktuvu. Kada nors ruošiuosi su šia baime susikauti.
• MĖGSTAMIAUSIA VIETA NAMUOSE. Deja, ne virtuvė. Tai pagalvėlėmis apkaišytas foteliukas: gurkšnodama kavą čia pabūnu su savo mintimis.

Neseniai atšventėte gimtadienį. Jei ne paslaptis, kelintą ir ko palinkėjote sau?

Amžiaus dar neslepiu – 44-ąjį, bet netrukus, manau, reikės jau imti nutylėti (juokiasi). Esu Vandenis, man reikia erdvės, polėkio. Geriausiai jaučiuosi, kai esu entuziastinga, kunkuliuoja idėjos. Tada viskas važiuoja lengvai, greitai, paprastai. Kai to nėra, būna sunku. Nors monotonija – ne man, šįkart sau palinkėjau daugiau ramybės, kuo mažiau bangavimo. O svarbiausia – išmokti pasidžiaugti tuo, ką turi. Tai padeda atgauti vidinę ramybę. 

Sakoma, spalvos atskleidžia vidinę būseną. Kas paskatino garderobe atsisakyti juodos?

Nors nesu spalvų žinovė, manau, kai keičiasi jų poreikis, tai pirmas ženklas, kad keičiamės ir viduje. Atsiradus ryškiai spalvai, atsiranda iššūkis. Vieniems ji gali pasirodyti kaip nesąmonė, o kitiems drąsi. Nebijojimas išsiskirti, atkreipti dėmesį į save turbūt yra vidinės laisvės požymis. Ilgą laiką juoda man buvo gražiausia, nes po ja gali pasislėpti, jaustis saugus, savo vietoje, elegantiškas. Bet vėliau atsirado noras įsileisti kitų spalvų ir tai yra gerai. Net neabejoju, kad spalvos gydo. Dabar jau kuris laikas mane traukia sodrios ir ryškios – violetinė, vyšninė. 

Monotonija jūsų didžiausias priešas?

Visada galvojau, kad nesu iššūkių žmogus, bet faktai rodo ką kita. Per Naujuosius ar gimtadienį peržiūrėdama gyvenimą, suprantu, kad negaliu be to bangavimo, turiu išstumti save iš komforto zonos. Kai sulaukiau skambučio ir pasiūlymo vesti sveikatos laidą, ką jūs manote?! Ar aš kaip normalus žmogus sėdau, svarsčiau, dėliojau pliusus ir minusus? Ne! Tiesiog entuziastingai  pasakiau „taip“, o tik paskui pagalvojau, kur įkišau galvą (šypsosi).

Bet, matyt, tokia prigimtis – užuot ramiai dirbusi mėgstamą ir įdomų darbą, vis dar kažkur lendu, kažką mėginu. Mano vyras jau seniai niekuo nesistebi. Ne kartą yra sakęs: „Su tavimi nėra ir niekada nebus nuobodu.“ Gal kartais ir norėtųsi, kad moteris su prijuoste vištą keptų namuose, o ne kažkur anapus ekrano ant foteliuko su prisegtu mikrofonu. Bet yra, kaip yra. 

Ar jūsų vyras irgi medikas? 

Ne, jis ne gydytojas. Nežinau, ar taip būtų lengviau (juokiasi). Gal taip, o gal ne. Galiu pasakyti, kad man pasisekė. Norėjau tvirto ir ramaus žmogaus šalia. Tu gali banguoti, teliūškuoti, bet žinai, kad visada sugrįši ten, kur tų purslų nėra, kur gera ir ramu. Esu laiminga turėdama tokį ramybės uostą. Tiesa, gyvenant su trimis vyrais, tenka laviruoti, bet... skųstis negaliu.

Auginate pametinukus paauglius, turite daug veiklų ir visur spėjate. Esate tobula moteris...

Pasakyčiau, kad ir kaip pamažu eini tos tobulybės link, bet niekaip jos pasiekti nepavyksta. Va čia ir bėda. Jei labai griežtai susidėliočiau sritis, kur viskas turi būti nepriekaištinga, išeitų perviršis. Taip galima ir perdegti. Taigi sau leidžiu kai kur būti netobula. Dėl to kažkas nukenčia, nes viskam laiko, aišku, neužtenka. Bet kažkaip pavyksta susiplanuoti darbus. Esu reikli sau. Mokau ir vaikus nebijoti sunkumų. Kažko nepadarei, pratinginiavai, neverkšlenk, nepulk savęs gailėtis, o susiimk ir daryk. Nespėjai dieną, dar yra naktis.

Dabar daugelis darbų vyksta nuotoliniu būdu. Nesitikėjau, kad ilgas buvimas namuose per karantiną patiks. Tai buvo malonus atradimas. Iki tol neturėjau laiko ramiai namuose atsikelti, išgerti kavos. Visada tai buvo vertimasis per galvą. Manau, didžiausias komfortas gyvenime – galėti neskubėti.

Kas jums svarbiausia poroje?

Manau, nenuryti nuoskaudų ir kalbėtis. Neišspręstas klausimas, užsidarius tarp keturių sienų, užauga iki didžiulio masto problemos, kurios jau negali ignoruoti. Pažiūrėkite, kiek porų, šeimų per karantiną subyrėjo. Karantinas apnuogino problemas, privertė jas spręsti ir ieškoti priežasčių. Tada skauda ir pikta, sukyla ir visos kitos emocijos.

Jei žmonės sugeba išsikalbėti ir protingai išspręsti klausimus, ta krizė išeina į gera. Jei ne, skaudulys išvirsta į didelę bėdą. Aš laikausi taisyklės: jei man skauda, turiu pasakyti. Negaliu nuryti, nes problemos sėda sluoksniais. O tų nuosėdų mes sukaupiame tikrai daug ir jos anksčiau ar vėliau mums apnuodija gyvenimą. 

Kas geriausiai padeda atsipalaiduoti? 

Patinka šokti. Namuose galiu pasisukti ir viena. Tai – tas sportas, kuris visada pasiteisina. Muzika, šokio ritmas padeda išlieti susikaupusią blogą energiją. Retkarčiais pasiimu gitarą. Tuomet atgyja studentavimo laikai, sukurtos dainos, kurias iki šiol moku atmintinai. Tai padeda sugrįžti į save – tikrąją aš. Ne tą, kurią sukūriau vėliau, o tą, kokia buvau – naivią, žalią, gryną... Geras jausmas. Kartais viską išgrynina, mintis prablaivo šaltas dušas, puodelis kavos. Jos gurkšnojimas tampa savotiška meditacija.

1997-aisiais buvote tituluota Mis Lietuva, bet modelio karjera jūsų nepaviliojo?

Manęs dažnai to klausia. Kai dalyvavau šiame konkurse, jau buvau trečio kurso medicinos universiteto studentė. Trečdalis kelio nueita. Kažką keisti net pasvaičiojimų nebuvo. Tiesą sakant, bijojau, kad dėstytojai gali pagalvoti apie mane kaip apie nerimtą. Priešingai, mano nuostabai, sulaukiau daug palaikymo iš gana griežtų profesorių. Tas iššūkių poreikis, noras išbandyti jėgas konkurse buvo tarsi likimo pirštas. Manau, niekas neįvyksta šiaip sau. Matyt, taip reikėjo, nes buvo ir gera emocija, ir gera patirtis. Sutikti žmonės savotiškai pakreipė mano likimą. 

Jei ne paslaptis, kaip?

Tuo metu planavau pasirinkti endokrinologės specializaciją. Buvau įsimylėjusi skydliaukę, norėjau būti hormonų specialistė. Paskui vienas protingas žmogus man pasakė: „Na, Asta, pagalvok. Tu dabar turi tokį titulą, kodėl nenori dirbti su grožiu ir išnaudoti tos galimybės?“ Tai paskatino susimąstyti ir... šis pasirinkimas tapti dermatovenerologe, pasirodo, buvo vienas teisingiausių mano gyvenime. Tuo niekada nesu suabejojusi. Ko gero, didžiausia laimė, dovana rasti pašaukimą. To norėčiau palinkėti ir savo vaikams, kad jie iš pirmo karto rastų kelią, dėl ko gyvens. Tai be galo svarbu. Kiekvienas gimstame turėdami perduoti kažkokią žinutę pasauliui.

Ar paneigsite mitą, kad gražioms moterims gyvenime yra sunkiau?

Pasakysiu galbūt ne iš savo patirties. Labiau tai, ką pastebėjau iš pacienčių. Yra tokia taisyklė, kad kuo gražesnė moteris, tuo daugiau ji randa, ką norėtų pakoreguoti. Tuo daugiau įžvelgia savo netobulumo. Tai turbūt lemia psichologiniai dalykai. Galbūt ji jaučiasi nesaugi, todėl atsiranda noras kažką pakeisti, kažką paputlinti, prisipūsti. Kai imiesi tam tikrų veiksmų, jautiesi kontroliuojantis situaciją, saugesnis.

Kartais ateina moteris, kuri neinvestavusi nei laiko, nei pastangų į savo grožį, bet jaučiasi pasitikinti savimi. Jei pasiūlai kažką pakoreguoti, tarkim, suleisti hialurono, sako, kad jai tos raukšlės netrukdo. Deja, tokių žmonių, kurie gerai jaučiasi savo kailyje, saugūs, pasitikintys savimi, itin reta. Dar yra ir kitas faktorius – mada, kad turi būti stiprus, tobulas, neapsileisti. Tai verčia išbandyti vis kitas jauninamąsias procedūras. Tada jau kyla klausimas, kur ta riba...

Ką patartumėte, kad ta riba nebūtų peržengta?

Kreiptis į labai gerą specialistą, kuriuo galėtum pasitikėti. Kuris nebūtų suinteresuotas vien užsidirbti. Kad patartų, kas tinka, kokią grožio procedūrą atlikti, kad neprarastum individualybės, savito grožio. Kad tas pasiūlymas būtų ne komercinis, bet pritaikytas būtent tau. Nesvarbu, kad galbūt tavo draugė graži su papūstomis lūpomis, bet tau tokios gali netikti. Netgi, priešingai, suteikti vulgarumo. Visuomenėje susiformavęs ir brukamas tobulas įvaizdis vienam tinka, o kitam gali sukelti liūdnų pasekmių. 

Vadinamasis auksinis standartas tinka ne visiems? 

Kažkada buvo laikas, kai net gydytojai, grožio specialistai skaičiavo tobulus matmenis, nustatė vadinamąjį auksinį standartą. Tam tikras atstumas tarp akių, tam tikro ilgio nosis, tam tikro dydžio lūpos. Jei pacientė atitinka standartus, sako, atėjo ideali moteris. Jei ne, nors ir gražiai atrodo, buvo poreikis ją patobulinti. Va čia, paskysiu, yra blogis.

Grožio standartų nepripažįstu. Tai labai individualu. Ir nesvarbu, kad lūpos siauresnės ar platesnės, nosis ne tokio ilgio, bet žmogus būna labai gražus. Kartais moteris gali būti „netobulų“, nestandartinių dalykų rinkinys, bet ji atrodo tobulai. Jei nors vieną dalyką padarysime tobulą, tai nederės prie jos visumos. Džiaugiuosi, kad vis daugiau moterų suvokia, kad masinis produktas, tie standartai, sorry, ne man. Kad nenori atrodyti kaip klonuotos seserys.