„Mis Lietuva 1997“ Asta Dumbliauskienė: „Ir dabar gyvenimas man tikrai patinka!“

Namas pačiame Vilniaus centre apsuptas senų medžių, tad viduje jautiesi atribotas nuo tvankuma dūstančio miesto, o jei įsitaisytum ant plačios palangės, galėtum pasijusti kaip už tankios lapijos užuolaidos. Seniai pamėgusi klasikinį stilių, prieš porą metų Asta ryžosi permainoms, patikėjusi drabužių ir interjero dizainerei Marijai Jonai Jociutei į būstą įnešti ryškesnių spalvų ir rytietiškos dvasios.

Pamenu, kartą iš namų skambina man į darbą Marius ir griežtai sako: „O tu tikra, kad viskas bus gerai?“ Užtikrinau, kad nesijaudintų.

Kartais vyras ir žmona skirtingai traktuoja žodį „permainos“: vienam tai reiškia perstumti sofą, kitam – ryžtis kapitaliniam remontui. Kaip buvo jums?

Aš norėjau „kažko“, vyras Marius – konkrečiai lentynos knygoms, bet dizainerė, atėjusi į šitą butą, tiesiai pasakė, kad pas mus nieko nėra gražaus, išskyrus marokietišką šviestuvą. Ir jei mes ja pasitikime, padarys viską, kaip reikia. Taigi, ja pasitikėdama, net ir neklausiau, kas gi čia bus.

Ir taip į namus pradėjo plaukti ryškūs audiniai ir veidrodžiai su antikvariniais rėmais, vyro išsvajota knygų lentyna buvo užmiršta.

Pamenu, kartą iš namų skambina man į darbą Marius ir griežtai sako: „O tu tikra, kad viskas bus gerai?“ Užtikrinau, kad nesijaudintų. Na, knygas mes sugrūdome į visus likusius kambarius, o svetainė štai taip netikėtai atsinaujino. Ir mes su ja susigyvenome: tapo erdviau, ryškiau, o ir vaikai – vienuolikmetis Jokūbas ir devynmetis Domas – čia nebepalieka išmėtytų savo daiktų.

Bet, pastebėjau, kad ir jūs, mėgusi gana ramias spalvas, ėmėte ryškiau rengtis.

Man baisus spalvų poreikis! Kažkada dėvėdavau beveik vien juodus drabužius, o dabar juoda nebėra mano spalva. Dievinau ryškiai žalią, o pastaruoju metu mano aistra – violetinė: šios spalvos itališko aksomo audinio, atsitiktinai aptikusi, nusipirkau visą rietimą, man labai gražu. Turiu kelias sukneles, sijoną, paltuką...

Kai kurie žmonės, įpratę prie pilkšvų lietuviško lino spalvų interjere, užėję pas mus klausia, ar ryškios spalvos nevargina. Tikrai ne. Spalvos kai kam gali pasirodyti sunkokos, bet man jos dera prie senų storų sienų, aukštų lubų, erdvės, – pas mus gera akustika.

Kas nors groja ir dainuoja?

Tik aš. Esu dėkinga tėvams, kad kadaise manęs nevertė lankyti muzikos mokyklos, – nors ir šokau, ir deklamavau, ir renginius vedžiau. O klasikine gitara groti paauglystėje užsinorėjau pati, tėvai surado mokytoją ir aš išmokau mėgėjiškai groti – tiek, kiek reikia širdžiai pamaloninti. Vaikų irgi neverčiame nieko mokytis, jei nenori, – kaip rodo praktika, visiems troškimams reikia subręsti.

Kaip gydytoja dermatologė, turite savo pacientėms būti pavyzdys – švytėti puikia oda, subtiliu makiažu, gera nuotaika, būti pasitempusi. Ar neslegia tai, kad nuolat reikia būti gražiai?

Niekada nesistengiau atitikti kokį nors grožio standartą ir nedėjau dėl to itin daug pastangų, tik minimalias. Bet nesu ir ta nuoširdi po rasotas pievas lakstanti natūralistė, kuri pabrėžtinai vengia kosmetikos ir, gink Dieve, nesidažo. Gerbiu kiekvieno žmogaus nuomonę, bet mano požiūris toks: neverta vengti priemonių, kurios gali pabrėžti natūralų moters grožį. O XXI amžiuje jų yra tikrai kokybiškų, tad kodėl jomis nepasinaudoti?

Nekalbu apie invazines procedūras – yra puikių medicininės kosmetikos priemonių, kokybiškų makiažo produktų. Ir nereikia tikėti senais, iš mamų ar močiučių atkeliavusiais stereotipais, kad makiažo pagrindas ar pudra dusina ar tuo labiau kenkia odai.

Ar dar išlikusi tendencija, kad labiausiai estetinės dermatologijos procedūrų prašo jaunos gražios merginos, kurioms jų nė nereikia?

Deja, tokios tendencijos išlieka. Ateina nuostabi mergaičiukė su pavydėtinai glotnia oda ir nori drastiškai pakeisti savo išvaizdą arba yra sunerimusi, kad „jau reikia kažką daryti“. Joms vos virš 20, o jau bijo 30-mečio, nes tada esą bus „negražios“.

Dažnai pasiseka vieną kitą atkalbėti, kad džiaugtųsi savo jaunyste ir negalvotų apie procedūras, tinkamas dvigubai vyresnėms. Todėl dažnai sakau, kad juk visi gyvename šeimose, turime darbus ar mokomės ir kartais vertėtų savęs paklausti: o ar derėsiu aš toje aplinkoje, pavyzdžiui, su savo pripūstomis lūpomis? Ar nesekios manęs pašaipūs žvilgsniai? Kaip pati jausiuosi?

Kartais moterys įsivaizduoja, kad gydytojos turi kokių ypatingų paslapčių, kurių niekam nesako, o jūs – paslaptingų grožio ritualų...

Ryto rasa nesiprausiu (juokiasi). Bet yra netgi spaudos leidinių, kurie vadinasi taip: „Ko gydytojai tau nesako“. Įsivaizduojama, kad gydytojai lyg ir turėtų ką slėpti, nes jei neslėps, visi bus sveiki ir gražūs, niekas nebeateis konsultuotis.

Su pacientais aš daug kalbuosi – noriu, kad žmogus pats suprastų savo ligos priežastį. Didelė dalis odos ligų nėra pagydomos – tik apgydomos, todėl reikia išmokti gyventi taip, kad jos kuo rečiau grįžtų. Jei žmogus žino visus niuansus, ką daryti ir ko nedaryti, valdo ligą, o ne liga – jį. Ir kartais padeda net ne tepalai ar vaistai. Didžioji gydytojo darbo dalis – palaikyti žmogų.

Pamenu vieną moterį, sirgusią žvyneline, o brandžiame amžiuje ji dažniausiai užpuola dėl streso, ypač jei yra genetinis polinkis ja susirgti. Pacientė išsišnekėjo, kad neseniai atvažiavo gyventi čia iš užsienio, pasikeitė jos aplinka, darbas. Paklausiau, kada atostogavo, – atsakė, kad tai neįmanoma, nes darbe be jos visi pražus. Tada sakau: „O jei gydytojas išrašytų vaistų receptą, juos vartotumėte, ar ne? Tai aš jums „išrašau“ dvi savaites atostogų Druskininkuose su procedūromis.“ Ji paklausė manęs tą pačią dieną.

Sakėte, kad jūsų vyras – tarsi ramybės uostas. Kaip susipažinote?

Kažkada, per atostogas, ant Palangos tilto. O dar sakoma, kad kurortiniai romanai gerai nesibaigia!

Jis priėjo ir paklausė, kiek valandų?

Jį tiesiog brolis išstūmė manęs pakalbinti. Marius nedrąsiai paklausė, iš kur aš. Atsakiau, kad iš Kauno. O jis nuoširdžiai atsakė: „O aš tai iš kaimo.“ Vėliau supratau, kad pajuokavo, nes tada gyveno Vilniuje, bet man taip patiko, kad nors vienas vyras nesipučia, nedemonstruoja savo kietumo, – pajutau, jog širdutė suvirpėjo...

Sutariame, nes nenorime vienas kito pakeisti, – jis labiau pailsi gamtoje, o aš – bendraudama su žmonėmis, nors ir taip darbe bendrauju visą dieną. Pastaruoju metu gyvenime atsirado be galo įdomių draugių – mėgaujausi bičiulyste su jomis. Galiu jų klausytis, pasimokyti iš jų ir daug ką apgalvoti. Ir dabar mano gyvenimas man tikrai patinka! Gal draugių įkvėpta atradau, kad labai smagu lankytis antikvariatuose, – niekada anksčiau ten neidavau, o dabar ieškau originalių porceliano indų ir ypač sagių, labiau jas mėgstu, jos mano mėgstamiausias papuošalas.

Esate aktyvi maisto gamintoja?

Labiau – aktyvi valgytoja. Būtų visiškas melas, jei staiga apsimesčiau, kad esu puiki kulinarė ir imčiausi dabar jums demonstruoti patiekalų gamybos meną – tai ne mano stichija. Man labai pasisekė – ką bepagaminčiau, vyrui ir vaikams yra tiesiog puiku. Ir jei įvyksta koks nors kulinarinis fiasko, jie apsimeta, kad nepastebėjo. Juk mane pažįsta...

Vaikai vis labiau mane džiugina, o kartais ir sugraudina, kad jau tampa brandžiais žmonėmis, turinčiais savo nuomonę, požiūrį į pasaulį. Jie turi originalius atsakymus į klausimus, kurie mane priverčia pagalvoti prieš atsakant...