Gydytoja osteopatė S.Lydekienė: „Laikas prisiimti atsakomybę už savo sveikatą“

Pastaruosius kelerius metus visuomenėje galima pastebėti nemažai susipriešinimo, įtampos. Kokiomis akimis jūs žiūrite į šį laikotarpį?

Mes gyvename didžiulių kontrastų metu. Ir kiekvieno gyvenimas, asmeninė situacija dabar labai nevienoda. Sakyčiau, gyvename naujų galimybių laiku, kai galime atsisakyti senų, nereikalingų dalykų.

Galbūt šis laikas skirtas padaryti tai, ko anksčiau nedarėme, ko neišdrįsome ir kam nesiryžome. Bet yra žmonių, kuriems šis laikmetis išties labai sunkus, kuriuos jis dar labiau prislėgė, sutrikdė, atėmė viltį. Dėl to vienu žodžiu apibūdinti pastaruosius kelerius metus būtų sunku. Šiuo daugiabriauniu periodu kiekvienas galime atsukti tą savo pusę, kurios iki šiol nepastebėjome, neįvertinome, o gal buvome apleidę.

Dabar galime pamatyti savo tikruosius norus, viltis, lūkesčius ir pabandyti suprasti, kurie buvo tikri, o kurie ne. Šiuo metu labai daug kas keičiasi ir galime pasakyti, kad daug ko, ką turėjome, netenkame. Faktas, kad gyvename informacijos pertekliaus laikotarpiu.

Žmogui, neturinčiam daug gyvenimiškos patirties bei tvirto pagrindo po kojomis, labai sudėtinga priimti sprendimus, dažnai nežinome, ką pasirinkti. Kai vienas balsas tempia į vieną pusę, o kitas – į kitą, atsiranda vidinė įtampa. Todėl nenuostabu, kad žmonės patiria didelį stresą, yra sutrikę.

Ir ką gi patartumėte daryti, kai abejoji, nežinai, kurį variantą pasirinkti?

Gal tai pats metas išmokti įsiklausyti į save. Žmonėms, kurie seniai tai daro, ir dabartiniame pasaulyje nesunku priimti teisingus sprendimus. O tiems, kurie nuolat gyvena triukšme, kurie visą laiką tikėjosi, kad kažkas kitas už juos nuspręs, ką daryti, yra sunku.

Jei atsakomybės nesame išsiugdę, patekę į sudėtingą situaciją, imame ieškoti gelbėtojo ar patarėjo. Autoritetais tampa žmonės, kurių gyvenimas mums patinka, atliepia mūsų poreikius. O mokomės iš pavyzdžių, ne iš teorijos.

Kokios bėdos dažniausiai pas jus atgena žmones?

Nemažai žmonių ateina, nes jaučia didelį nerimą, kai kuriuos vargina depresija. Yra tokių, kurie turi liekamųjų reiškinių po persirgtos COVID-19 ar kitos ligos arba tiesiog nemato gyvenime išeities iš sunkios situacijos.

Tad galite pasakyti, kad įtampą išgyvenančių žmonių pastaruoju metu yra daugiau?

Taip, tokių yra daugiau. Žmonės pasimetę, dažnai nežino, kaip jiems pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje. Šiuo metu esame įstrigę tarp dviejų kraštutinumų, dažnai egzistuoja tik juoda ir balta, bet nėra kitų spalvų ir atspalvių. O kai turime tokį skurdų pasirinkimą iš dviejų galimybių, sunku kur nors toliau ir nueiti.

Bet, patekę į ribinę situaciją, pavyzdžiui, sutrikus sveikatai – brangiausiam turtui, suprantame, kad reikia imtis pokyčių. Nors informacijos šiais laikais apstu, žinoti ir daryti yra du skirtingi dalykai. Štai neseniai vykdžiau tyrimą apie žarnyno sveikatą. Atsiliepė nemažai žmonių, tačiau ar visi jie darė tai, ką rekomendavau? Tikrai ne.

Galbūt kai kurie tikėjosi, kad už juos problemą išspręs kažkas kitas. Šiuo atveju – aš. Taip, dalį atsakomybės už gydymą prisiimu, bet žmogus ir pats turi imtis veiksmų, juk tai – jo problema. Jei pats nieko nedarys, kiti problemų už jį neišspręs. Dažnai veiksmų žmonės nesiima iki tol, kol jau visai išsenka ir jau išvis nebežino, ką daryti.

Tiesa, dabar tokių pas mane ateina mažiau, nes užduodu namų darbus ir pasakau, kad juos būtina atlikti. Taip, pradėti kažką naujo daryti, įvesti naują įprotį yra sudėtinga. Kai žmogus nepadaro, ką rekomendavau, vieną, kitą kartą – nieko tokio, bet kai ateina trečią ir vėl sako nieko neatlikęs, tada sakau, kad arba jo daugiau nepriimsiu, arba teks mokėti dvigubai.

Taip jau yra, kad mes visi ieškome lengvesnių kelių. Ir aš esu žmogus, ir jei ką nors suskausta, liepiu sau eiti daryti mankštos. Bet, būna, tingiu. Tačiau suprantu, kad ir skųstis tada negaliu.

Kokius namų darbus dažniausiai žmonėms užduodate?

Viskas priklauso nuo to, dėl ko žmogus atėjo. Pradedame nuo pačių aktualiausių dalykų, trukdančių gyventi. Kai pasikalbame, daug kas paaiškėja. Pavyzdžiui, kaip gali gerai jaustis valgydamas tai, kas papuola po ranka? Žmonės dažnai valgo negyvą maistą, bet ląstelė tai gyva. Mums reikia gyvo maisto, o kai valgome nevalgomą maistą, organizmas labai kenčia.

Žinome, kad kepenys – mūsų laboratorija, bet, užuot sandėliavusios mums reikalingas medžiagas, jos priverstos kaupti nuodingas. O kai žmonės sugalvoja savarankiškai valytis organizmą, nepasitardami su specialistu, tada ir paleidžia nuodus po visą organizmą. Pasekmių būna visokių. Kai netinkamai gyvename, maitinamės, paskui neturėtume stebėtis, kodėl mums neužtenka jėgų gyventi.

Tad kaip jūs patariate gyventi, maitintis, kad būtume sveiki?

Žmonėms patariu pasiimti popieriaus lapą ir padalyti jį į dvi dalis. Vienoje surašyti sveikus įpročius, kitoje – savo kasdienę rutiną ir pažiūrėti, kaip gyvename. Pirmas labai svarbus sveikas įprotis, be kurio negalime išgyventi, – gauti pakankamai gryno oro. Tada reikėtų pagalvoti, kiek mes juo kvėpuojame kasdien.

Žmonės, randantys laiko išeiti į lauką įkvėpti tyro oro ir atliekantys kvėpavimo pratimus, jaučiasi tikrai geriau. Per pandemiją vieni atrado miškus, o kiti tik dar labiau įkalino save tarp keturių sienų ir įprato mažiau išeiti į lauką.

Antrasis punktas sveikų įpročių sąraše – tyras vanduo. Geriausiai gerti šaltinio vandenį. Pagalvokime, kiek jo išgeriame. Kai kurie sako: „Mano kūnas vandens nenori.“ Bet tik sveikas kūnas gali pasakyti, ko jam reikia ir ko ne. O jeigu kūnas nesveikas, jo siunčiami signalai gali būti stipriai klaidinantys, pavyzdžiui, kasdien gali norėti saldainių, nors iš tiesų kūnui jie visiškai nereikalingi ir net žalingi.

Trečias ir labai svarbus punktas – sveikas maistas. Dabar yra gausybė informacijos apie sveiką ir balastinį maistą. Atėję į prekybos centrą turėtume žiūrėti, ką dedame į krepšelį. Žinoma, ne visiems tinka vienodi produktai, pavyzdžiui, dirbantiems fizinius sunkesnius darbus tiks sunkesnis maistas.

Ir dar vienas punktas – judėjimas. Kai klausiu žmonių, ar daro mankštą, sako, nedaro. Bet geros sveikatos tikisi. Šių dienų komfortiškiausias išradimas – automobilis. Juo važiuojame kasdien, nuo vienų durų prie kitų. Žinoma, tai sveikatos nesuteikia. Be to, koks džiaugsmas yra pajudėti!

Penktas dalykas, kurį būtinai reikėtų įsirašyti į sveikų įpročių sąrašą, – savo širdies balso klausymas. Ar gebame įsiklausyti, kur linksta mūsų širdis? Ar visą laiką darome tik tai, ką reikia, ar tai, ką norime? Raginu apie tai pamąstyti.

Daugeliui žmonių esate autoritetas. Galbūt jie, nežinodami, kaip pasielgti vienoje ar kitoje situacijoje, klausia, kaip jūs elgiatės, ir daro taip, kaip jūs?

Kiekvienas renkasi specialistą pagal tai, kiek juo pasitiki, kiek jis yra autoritetas. Iš tiesų, nežinodami, kaip pasielgti, žmonės klausia, o ką aš darau atsidūrusi panašioje situacijoje. Papasakoju. Mane tėvai augino vienaip, tačiau, laikui bėgant, supratau, kad taip gyventi man netinka, kad aš noriu gyventi ilgai ir numirti sveika.

Tapo labai aišku, kad gyvenimo kokybė pirmiausia priklauso nuo to, kaip aš kuriu savo fizinį kūną. Beje, jį prilyginu automobiliui, kasdien vežančiam mus per gyvenimą. Jei automobilis yra apleistas, nuolat genda, toli nenuvažiuosime. Kai vieną dieną supratau, kad kūnas iš paskutiniųjų bėgo paskui mane jauną, kaip tik galėjo, suvokiau, kad buvau jį užmiršusi, turėjau daugybę „svarbesnių“ planų, o jis staiga pradėjo reikšti įvairius nepageidaujamus simptomus.

Taigi juo reikia rūpintis su pačia didžiausia meile, nes jeigu visas likusias dienas jį reikės vilkti iš paskos, tai koks tada gyvenimas manęs laukia? Pas mane atėjusių žmonių, apleidusių savo kūną, klausiu, kaip iki to priėjo. Jie atsako esantys labai kantrūs – gali daug ištverti.

Tada aš atkreipiu dėmesį, kad jie gal ir kantrūs, tačiau ar ilgai ištvers kūnas? Kai jis palūš, teks jame tverti, nes jis bus nepajėgus judėti. Tiesa žmogų išlaisvina. Tada daugelis ir supranta, kad ir patys turime prisiimti atsakomybę už savo sveikatą.

Kiek vidinis nusiteikimas, emocijos turi įtakos mūsų fizinei sveikatai?

Labai daug. Jeigu augant emocinis kūnas lieka nebrandus, tai ir būna žmogus kaprizingas – kaip reikalaujantis vaikas. Jo viduje visą laiką verda emocijos. Svarbu stebėti jas ir rasti būdą, kaip nukeliauti į savo vidinę tylą, o ne emocijas išlieti ant kitų. Kai aplink tiek daug nerimo, natūralu, kad juo užkrečiame vienas kitą.

Labai svarbu, kokia yra mūsų vidinė švara, kuo mes dalijamės su aplinkiniais. Turbūt pastebėjote, kad yra žmonių, prie kurių natūraliai traukia, o prie kitų net nesinori prieiti. Labiausiai mes tobulėjame per santykį su aplinkiniais. Daugiausia pamokų gauname iš tų, kurie arčiausiai mūsų. Dažnai prireikia nemažai kantrybės mokantis.

Ko labiausiai norėtumėte palinkėti žmonėms 2022 metais?

Moterims labiausiai linkėčiau atrasti vidinį grožį, per kurį pasireiškia didingumas. Kai suprasime esančios gražios, tada ir ateis tikrasis klestėjimas, atsiras vidinė ramybė. Kiekvienai linkiu tos vidinės paslapties, kurią įžvelgia ją jau radę ir supratę, kad vidinis grožis nėra užtarnaujamas išorėje. Visiems praradusiems linkiu atrasti, o atradusiems – dalytis.