Gydytojas onkologas – apie tai, kas skatina krūties vėžį, ir veiksmus išgirdus diagnozę

– Krūties vėžys – bene dažniausia moterų onkologinė liga. Ar ji pastebima anksčiau nei prieš 10–20 metų ir ar jos atvejų mažėja?

– Lietuvoje ši liga kasmet diagnozuojama 1300–1500 moterų. Šis skaičius nežymiai auga, bet keičiasi ligos stadijos. Prieš 15 metų apie 70 proc. krūties vėžio atvejų būdavo užleisti (III–IV stadijų), o dabar 70 proc. moterų vėžys nustatomas I–II stadijų. Patikros programos, akcijos, žiniasklaida ir visuomenės informavimo priemonės, sumažėjusi baimė pasitikrinti – visa tai davė impulsą, kad liga būtų nustatoma anksčiau.

– Apie užleistus atvejus esate su apgailestavimu užsiminęs ne kartą. Kaip gali būti, kad vis dar nustatomas paskutinės stadijos krūties vėžys?

– Vis dar gyva baimė, kad „galbūt sergu, bet vis tiek man jau niekas nepadės“. Be to, nors krūties vėžio pikas prasideda nuo 65-erių, juo serga ir jaunesnės, dirbančios moterys. Onkologai, mamologai nedirba vakarais ar savaitgaliais, kai po darbo moterys turėtų laiko pas juos apsilankyti. Jos galvoja, kad gal bus kokia nors akcija, o galbūt, kai turės laisvadienį, ims ir nuvažiuos pasitikrinti. Bet ateina ta išeiginė diena, ir atsiranda kitų darbų.

90 proc. krūties vėžio atvejų neskauda, o jei skauda, manykite, kad gal tai ne vėžys arba jis jau labai išplitęs.

Dalyvaudami įvairiose patikros programose (ir Agnės Zuokienės, ir Pranės Šlutienės), šeštadieniais važiuodavome į atokesnius miestelius, dirbdavome klinikose ir konsultuodavome pacientes be jokio mokesčio. Ten moterų susirinkdavo labai daug. Ateidavo ir labai išsilavinusių. Jų klausdavome, kodėl neatvyko anksčiau? Jos atsakydavo, kad jei ir užsiregistruos, vis tiek negalės atvykti: dirba valstybinėje įstaigoje, banke ir pan. – ne kiekvienam darbdaviui pasakysi, kad tau reikia laisvadienio, nes nori važiuoti pasitikrinti sveikatos ir dar į onkologinį. Taigi pasitaiko, kad moterys taip ir nesitikrina, nes galvoja, jei neskauda, greičiausiai to vėžio nėra. Tačiau 90 proc. krūties vėžio atvejų neskauda, o jei skauda, manykite, kad gal tai ne vėžys arba jis jau labai išplitęs. Galėtų kaip Japonijoje atsirasti laisvų sveikatos patikrinimo dienų, galbūt net privalomų, kad žmonės labiau imtų rūpintis sveikata.

– Kada reikia pradėti tikrintis ir kaip dažnai?

– Nemokama valstybinė profilaktinė patikra skiriama moterims nuo 50 metų. Daroma mamografija – tai geras jautrus metodas, nes aptinkami ir labai nedideli augliukai. Jeigu moteris yra rizikos grupėje (gydytojai kažkada įtarė vėžį, patvirtino neinvazyvų vėžį, mama ar močiutė sirgo krūties ar ginekologinių organų vėžinėmis ligomis), reikia pradėti tikrintis nuo 35–40 m. kasmet. O jei nustatyti paveldėti krūties vėžio genai BRCA1, BRCA2 ar jų mutacijos, nuo 25-erių reikėtų reguliariai atlikti tyrimus ultragarso spinduliais, magnetinio branduolių rezonanso ar mamografijos tyrimus. Moterys, nesančios didesnėje rizikos grupėje, gali ramiai tikrintis kas dvejus metus.

Moteris savo kūną pažįsta geriausiai. Jei prasidėjo menopauzė ir jau neturėtų būti hormoninių svyravimų, aptikus bet kokį guzelį nereikia galvoti, kad nieko baisaus. Tai gali būti vėžys. Kol jis mažas, jį galima radikaliai pašalinti ir galbūt net neprireiks chemoterapijos ar spindulinės terapijos. Gydymas priklauso nuo naviko agresyvumo, kartais gali prireikti papildomo gydymo, kad būtų galima sustiprinti efektą po operacijos. Vis labiau kreipiamas dėmesys ne į naviko dydį ar išplitimą, bet į jo tipą. Dešimčiai tos pačios stadijos krūties vėžiu sergančių moterų gali reikėti dešimties skirtingų gydymo būdų. Variantų daug, todėl reikalinga patyrusi onkologų komanda, kuri nustatytų, kaip elgtis konkrečioje situacijoje. Procentiškai daug dažniau augliai būna gerybiniai, bet kad įrodytume, kad tai tikrai ne vėžys, moterys turi pasitikrinti.

– Minėjote paveldimumą. Žmonės labai baiminasi, kad jei artimieji sirgo kokia nors onkologine liga, ir jiems taip nutiks. Tačiau skaičiai rodo, kad genai lemia tik 5–10 proc. atvejų.

– Kalbant apie bendrą populiaciją, to paveldėto vėžio atvejų nėra labai daug, tačiau jei nustatomi paveldimi BRCA1 arba BRCA2 genai, 70–80 proc. atvejų per gyvenimą vėžys vis tiek išsivysto. Mes netiriame moterų taip dažnai, kaip galbūt reikėtų, tik pastaruoju metu atsiradus galimybei nustatome vis daugiau krūties ar kiaušidžių vėžio paveldimų genų nešiotojų. Manau, jau greitai skaitysime visą žmogaus genomą ir bus daug lengviau nustatyti paveldėtą vėžį, numatyti išgyvenimo ir susirgimo tikimybes. Kol kas tokio tyrimo savikaina labai aukšta, tačiau ji kasmet mažėja ir dabar siekia apie 10 tūkst. eurų.

Yra ir kitų onkogenų, galinčių padidinti riziką susirgti. Dėl naviko supresoriaus geno mutacijų taip pat gali atsirasti pakitimų ir polinkių į vėžinius susirgimus. Turiu jauną pacientę, kuriai buvo išsivystęs penkių skirtingų rūšių vėžys: abiejose krūtyse, gimdoje ir dviejų atskirų rūšių – žarnyne. Nuo visų ji išgydyta, bet moteris turi tą geną ir polinkis sirgti onkologinėmis ligomis išliks visą gyvenimą. Jos dukra tą geną taip pat turės ir reikės anksti pradėti save stebėti.

– Kiek svarbus krūties vėžiui atsirasti gyvenimo būdas, mityba ir pan.?

– Mokslo įrodyta, kad rūkymas ir nutukimas turi įtakos. Dėl alkoholio kol kas patvirtinimo nėra, nes labai sudėtinga tam tikrose populiacijose įvertinti išgeriamą absoliutaus alkoholio kiekį. Pastebėta, kad moterims, turinčioms itin daug riebalų juosmens srityje, kyla didesnė rizika susirgti krūties vėžiu. Vitamino D trūkumas irgi didina tikimybę: tos moterys, kurios susirgo, turėjo didesnį šio vitamino deficitą. Teigiama, kad Europoje sergamumas šia liga didžiausias Skandinavijoje. Ar dėl to, kad moterys dažniau tikrinasi, yra emancipuotos – daugiau vartoja kontraceptinių vaistų? Taip. Tačiau viena iš teorijų teigia, kad įtakos gali turėti vitamino D trūkumas – tose šalyse saulės išties mažai.

Net ir susirgus vėžiu, baigus gydymą labai svarbu, kad moteris sportuotų.

Neabejotinai reikšminga ir pakaitinės hormonų terapija menopauzės metu. Rizika susirgti padidėja iki trijų kartų. Kontraceptiniai medikamentai – ypač ankstyvame amžiuje, kai jų vartojama ilgiau nei 5 metus, irgi padidina riziką susirgti krūties vėžiu. Fizinio aktyvumo stoka taip pat turi didelę reikšmę. Net ir susirgus vėžiu, baigus gydymą labai svarbu, kad moteris sportuotų: vaikščiotų, bėgiotų, važinėtų dviračiu, lankytų kūno rengybos treniruotes ir pan. Fizinė kultūra ne tik sumažina atkryčio riziką, bet ir yra krūties vėžio prevencijos priemonė.

– Vitaminas D pradeda gamintis pabuvus saulėje, tačiau moterys gąsdinamos, kad negalima joje ilgai būti – ypač nepasitepus apsauginiu kremu.

– Taip, tačiau saulės mums reikia lygiai dešimties minučių per dieną, kad pasigamintų organizmui reikiamas vitamino D kiekis. Buvimo saulėkaitoje nereikėtų lyginti su odai kenksmingu aštuonių valandų gulėjimu paplūdimyje. Manau, kad mūsų močiutės, dengusios galvas, pečius skarelėmis ir propagavusios tokį aristokratišką gyvenimo būdą ir baltą odą, buvo tikrai teisios. Šiandien vyrauja nuogumo, atvirumo kultas, tad melanoma sergančių žmonių skaičius Lietuvoje kasmet didėja po 3,5 proc. Tai nekontroliuojamų soliariumų, saulės vonių pasekmė.

– Labai jaunų moterų, susirgusių krūties vėžiu, išgijimo prognozė yra blogesnė nei vyresnių, o ligos atsinaujinimo tikimybė – didesnė. Kodėl?

– Jei jauna moteris susirgo krūties vėžiu, reikia būtinai pasidomėti, ar liga nėra paveldėta. Ji turėtų būti gydoma šiek tiek kitaip: operacija, tam tikrais atvejais ir chemoterapija arba hormonų terapija. Kuo jaunesnis žmogus suserga, tuo ilgiau jam likę gyventi. Tad ir rizika, kad po 5 ar 10 metų liga atsinaujins, didelė. Dar prisideda biologiniai senėjimo procesai, moters organizmo pakitimai. Siekiant, kad moteris nugyventų ilgesnį kokybišką gyvenimą, reikalinga didesnė (savi)kontrolė. Jei liga nustatoma 70-metei, tikimybė, kad vėžys dar sugrįš, nedidelė. O jei ir atsinaujins, dėl amžiaus ir sulėtėjusios medžiagų apykaitos vėžio agresyvumas mažės.

– Ką daryti moteriai, išgirdusiai krūties vėžio diagnozę? Kad gydymo būdai – labai individualūs, kalbėjote. Gal patartumėte, kaip nusiraminti, apsispręsti?

– Mano pažįstami, gyvenantys Amerikoje (kur krūties vėžys puikiai gydomas), skambina motinai ir sako: „Tai čia nieko tokio.“ Noriu pasakyti, kad jei galvosite, kad čia nieko tokio, taip ir nenueisite gydytis. Manau, kad liga gana rimta, tačiau tikrai nereikia pamesti galvos. Jeigu anksti nustatysime vėžį ir pašalinsime auglį, galėsite gyventi visavertį gyvenimą. Vis dėlto garantuoti, kad daugiau nesusirgsite, negalima net ir nustačius ankstyvos stadijos vėžį. Tie, kurie sako kitaip, turbūt nesupranta vėžio biologijos, įmanomų jo mutacijų ir pakitimų. Kasdien mūsų organizme įvyksta milijonai mutacijų ir prisideda įvairių dalykų, galinčių turėti įtakos vėžiui atsirasti ar atsinaujinti.

Sunku išsiaiškinti, kuri vėžio atsiradimo priežastis yra pagrindinė. Žmonės dažnai sako, kad teko daug išgyventi, iškrito iš obels ar blogai maitinosi, dėl to ir susirgo. Nebūna vienos priežasties. Svarbiausia žinoti, kad tai liga, kurią galime kontroliuoti. Jei anksčiau ją nustatysime, galėsime ir pagydyti. Net ir atsiradusios metastazės nėra mirties nuosprendis. Su šia liga galima gyventi ilgai, medicina tam pajėgi.

Krūties vėžio požymiai:

• guzelis krūtyje arba pažastyje;
• krūties odos sustorėjimas, panašus į apelsino žievelę;
• įtrauktas spenelis;
• išskyros iš spenelių (kraujingos arba ne);
• juntamas sunkumas krūtinės ląstoje, dusulys, nors nieko aiškaus apčiuopti negalima;
• limfmazgiai kakle arba virš raktikaulio;
• kaulų skausmai ir kt.