Kompozitorius, muzikantas, aranžuotojas Andrius KULIKAUSKAS vėl lyg senais laikais vaikšto pasipuošęs džinsiniu kostiumu ir rišasi plaukus į kaselę. Tiesa, žingsniai šiek tiek sulėtėję, „nebe tie“, kartais tenka ir į sūnaus ranką pasiremti. Bet smagaus būdo nepakeitė nei sunkios ligos, nei kitokie gyvenimo trikdžiai. „Būn tep“, – vis dar žemaitiškai padainuoja kompozitorius. Nes tiesiog tep būn.
Jūsų koncertų ir repeticijų maratoną, prasidėjusį dar paauglystėje, prieš daugiau nei penkerius metus viena po kitos sustabdė rimtos ligos. Bet tada net sirgdamas verždavotės iš ligoninės palatos pagroti. Gal dabar jau ramiau gyvenate?
Tikrai, pamenu, ryte repetavome su Nijole Narmontaite Moksleivių rūmuose, po pietų turėjau lėkti į kitą repeticiją su Inga Valinskiene ir grupe „Vairas“. Užbėgau į kavinę ant smūgio pavalgyti, užsisakiau, padavėja atnešė patiekalą. Ramiai pakėliau šakutę, o ji tik šmurkšt ir nukrito, tada peilis – šmurkšt. Lenkiausi pasiimti – ir pats sukniubau. Apačioje manęs jau laukė taksi vežti į repeticiją. Tai nuvežė ant smūgio į Lazdynų ligoninę – ten nustatė insultą.
O po kurio laiko koncertuodamas Šv. Kotrynos bažnyčioje išėjau per pertraukėlę į lauką parūkyti ir mane perpūtė. Šeimos gydytoja nurodė pasitikrinti, tuomet persiuntė į Santaras, o ten čik ir uždarė. Trečios stadijos tarpuplaučio vėžys. Kuo skiriasi tos stadijos, kiek jų būna – nieko nežinau. Man sako – skiriasi centimetrais, bet aš