Metas gyventi yra DABAR!

Kad ir kaip būtų, nuolat gyvename tarp prisiminimų ir lūkesčių. Atkreipkite dėmesį, kaip kalbate tarpusavyje šeimoje ar su draugais. Sakome „kaip smagu buvo praėjusį savaitgalį“ arba „taip laukiu atostogų liepą, tik tuo ir gyvenu“. Praeitis ir dabartis mus supančioja taip stipriai, tarsi dabarties nė nebūtų.

Praeitis ir dabartis mus supančioja taip stipriai, tarsi dabarties nė nebūtų.

Dvasinis mokytojas ir rašytojas Eckhartas Tolle savo knygoje „Šios akimirkos jėga“ klausia, ar kam nors pavyko ką nors pajusti, išgyventi, patirti ar pagalvoti ne dabar. Išties mūsų neliečia praeitis, nes tai, ką išgyvename ją prisimindami, yra jau dabarties akimirka. Ar tą praeities akimirką jautėtės būtent taip pat? Vargu, nes tikriausiai taip pat galvojote apie praeitį arba ateitį. Mums neturėtų rūpėti ir ateitis, nes tai, ką apie ją galvojame, taip pat yra dabarties išgyvenimas. O atėjusi išsvajota minutė tikriausiai neprimins tos, apie kurią svajojome. Ši akimirka yra viskas, ką iš tikrųjų turime. Tai yra mūsų tikrasis gyvenimas, todėl kaip tik ja reikėtų mėgautis, ją išgyventi turėtume su didžiausiu džiaugsmu ir nusiteikimu, kad gyvename dabar.

Kaip rasti laimę

Apie tai, kad reikia mokytis patirti šią akimirką, kalba tiek įvairių religijų atstovai, tiek dvasiniai mokytojai. Gyvenimas dabartyje leidžia pasijusti laimingiems. Juk išties, jei negalvosime apie tai, kas bus rytoj, nekursime gerų ar blogų scenarijų, daugelis galėsime pripažinti, kad šią akimirką mums visiškai nieko nestinga, kad ji yra stebuklinga ir nepakartojama, nes kaip tik šį mirksnį esame gyvi. Kiekvienas mūsų įkvėpimas, kiekvienas iškvėpimas, kiekvienas mirksnis turėtų būti su džiaugsmu išgyvenami, sklidini ramybės ir džiaugsmo, nes laimę jausti galime tik dabartyje.

Dvasiniai mokytojai teigia, kad kaltės jausmas, pyktis, graužatis, liūdesys, pretenzijos, nuoskaudos, įtampa, nerimas ir stresas atsiranda tik todėl, kad arba gyvename praeities prisiminimais, arba turime lūkesčių dėl ateities. Pripažinkite, kad retai viskas vyksta būtent taip, kaip norime, planuojame ir svajojame. Tą tvirtina ir žinomas posakis: „Žmonės planuoja, o Dievas juokiasi.“

Kaip tai praktiškai įgyvendinti

• Kad ir ką darytumėte, susitelkite į atliekamą veiksmą. Jei plaunate indus, visą dėmesį skirkite tik tam. Geriausia būtų, net jei jūsų mintys suktųsi apie šį darbą, o ne planuotų, kurtų ir nukreiptų dėmesį kitur. Jei su kuo nors kalbate telefonu, atminkite – ne tik jums svarbus šis pokalbis, bet ir žmogui, su kuriuo kalbate. Pasistenkite, kad ir jis, bendraudamas su jumis, patirtų kuo geriausių emocijų. Klausote iš mokyklos grįžusio vaiko čiauškėjimo? Nenuklyskite mintimis kitur. Būkite čia ir dabar visu šimtu procentų! Ir tikrai daug naujo sužinosite apie savo mažylį, kur kas geriau jį pažinsite.
• Dėmesingai valgykite! Daugelis yra pripratę pusryčiauti žiūrėdami kokią nors ryto programą, pietauti bendraudami su kolegomis, o vakarieniauti plepėdami su šeimos nariais. Išties valgymui reikia skirti ir dėmesio, ir laiko – mėgautis kiekvienu kąsneliu. Pabandykite nors kartą pavalgyti vieni, sutelkę visą dėmesį tik į maistą. Pirmiausia pastebėsite, kad maisto jums reikės mažiau, nes valgysite sąmoningai, be to, įgausite daugiau vidinės ramybės.

• Nevartokite neiginių. Teigiama, kad visata jų nesupranta. O dažniausiai juk bendraujame taip: „tikiuosi, nieko bloga neatsitiks“, „nevalgyk saldumynų, nes susirgsi“, „neskriausk sesės“ ir pan. Užuot taip kalbėję, rinkitės pozityvius teiginius: „viskas bus gerai“, „valgyk daug daržovių ir būsi sveikas“, „pasidžiauk savo gražiąja sesyte“ ir pan. Sutikite, tai skamba kur kas patraukliau ir visai su kita energija. Pratinkitės galvoti teiginiais. Neįsivaizduojate, kaip tai sunku, tačiau tikrai įmanoma! Tai darantys žmonės pasakoja, kad pirmomis tokios praktikos dienomis ir savaitėmis turėdavę save kone nuolat mintyse stabdyti ir formuluoti mintis iš naujo. Tačiau ilgainiui pozityvus mąstymas tampa kasdienybe, ir neiginių nebelieka nei mintyse, nei gyvenime. Ir džiaugtis gyvenimu tampa įprasta.

• Supraskite, užuot kaltinę. Vos kam nors nutikus, visada atsiranda teisuolių, kurie žino, kaip reikėjo elgtis, kodėl ir kas dėl to kaltas. Senas posakis teigia, kad norint žmogų teisti, reikia panešioti jo batus. Tai reiškia, kad mes neturime kito žmogaus patirties, nežinome jo poelgio priežasčių. Gal jis buvo pavargęs, nusivylęs, išduotas?.. Pagarbiai vertinkite bet kurį žmogų, pasistenkite ne teisti, bet jį suprasti. Tai padės jums pajusti ramybę ir gyvenimo pilnatvę. Ir būti laimingiems!